Klajokliai, prisidėję prie Romos imperijos griuvimo: tyrimas parodė, kad jų kilmė visai kita, nei manyta iki šiol

Pirmadienį (vasario 24 d.) žurnale „PNAS“ paskelbtame tyrime mokslininkai išnagrinėjo 370 skeletų genomus, kad ištirtų sąsajas tarp IV-V a. Europos hunų ir Vidurio Azijos klajoklių grupių, tokių kaip šiongnu, kurių imperija buvo pasiekusi savo piką maždaug nuo 200 m. pr. m. e. iki 100 mūsų eros metų. Tačiau jie nustatė, kad hunai buvo genetiškai labai įvairūs. 

Dėl hunų kilmės šimtmečius vyko diskusijos – kai kurie istorikai darė prielaidą, kad jie kilę iš ankstesnės šiongnu imperijos dėl kultūrinių panašumų – pavyzdžiui, panašių lankų ir strėlių bei panašios kaukolių modifikavimo praktikos. Tačiau 2024 m. žurnale „Science Advances“ paskelbtame tyrime įrodyta, kad šiongnu buvo genetiškai skirtingi. 

Naujojo tyrimo pagrindinis autorius, Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Vokietijoje archeogenetikas Guido Gnecchi-Ruscone su kolegomis genetinių duomenų rinkinį suskirstė į tris grupes: rytinės Eurazijos stepių gyventojus, kurie buvo palaidoti šiongnu laikotarpiu (tarp 209 m. pr. Kr. iki 98 m.), žmones iš Vidurinės Azijos, mirusius II-VI a., ir hunų stiliaus palaidojimus žmonių, mirusių Karpatų baseine (kuris apima dabartinę Vengriją) IV-VI a. pabaigoje.

Mokslininkai šiuos genomus tyrė taikydami metodą, vadinamą tapatumo pagal kilmę (IBD) segmentų dalijimusi, kai du ar daugiau žmonių turi tuos pačius ilgus DNR segmentus, kuriuos kiekvienas iš jų paveldėjo iš bendro protėvio. 

IBD metodas atskleidė kelias giminingų asmenų poras visose trijose grupėse, tačiau nustatyta, kad grupėse esantys žmonės buvo labiau susiję tarpusavyje. Iš viso per keturis šimtmečius IBD metodu Centrinės Azijos stepėse ir Karpatų baseine buvo susieti 97 asmenys – tai rodo, kad šių klajoklių grupių žmonės palaikė genetinius ryšius tarp Eurazijos regionų.

Be to, nustatyta, kad du šiongnu asmenys, palaidoti aukšto statuso asmenų kapuose, buvo tiesioginiai kelių hunų laikotarpio asmenų protėviai – tai įrodo šių dviejų grupių genetinį ryšį. Tačiau dauguma mokslininkų tirtų hunų turėjo įvairius kiekius Šiaurės rytų Azijos protėvių. 

„Hunų karalystės populiacija Europoje buvo genetiškai labai nevienalytė, – skelbia tyrėjai ir nurodo, kad be kelių tiesioginių genetinių sąsajų, „neranda įrodymų, kad šiuo laikotarpiu egzistavo didesnės rytų / stepių kilmės bendruomenės“. 

Ankstesnės DNR analizės leido manyti, kad šiongnu buvo svarbūs santuokiniai aljansai, kuriuose daugiausia dėmesio buvo skiriama elito moterims, tačiau hunų socialinė praktika dar nėra ištirta. 

„Randame ir vyrų, ir moterų, palaidotų retuose ir išskirtiniuose hunų laikotarpio rytinio tipo palaidojimuose, – sako G. Gnecchi-Ruscone. – Tačiau neturėjome tinkamų duomenų, kad galėtume ištirti iš stepių kilusios hunų laikotarpio visuomenės socialinę praktiką, nes yra labai mažai individų“.

Tačiau vienas iš intriguojančių skeletų yra 35–50 metų amžiaus hunų moteris pailga kaukole, kuri buvo palaidota su auksiniais auskarais Pusztataskony vietovėje Vengrijoje V a. pirmoje pusėje. 

„Ji yra vienas iš asmenų, kurių genetinės linijos yra kilusios iš šiongnu laikotarpio elito individų, kuriuos analizavome“, – teigia G. Gnecchi-Ruscone. Tai gali reikšti, kad kaukolės modifikavimo praktika buvo perduodama iš kartos į kartą.

Tyrėjai padarė išvadą, kad hunai, kurie į Rytų Europą migravo IV a. aštuntajame dešimtmetyje, buvo genetiškai ir kultūriškai įvairi grupė – tai rodo „sudėtingesnį mobilumo ir priemaišų procesą nei vienkartinę tolimą migraciją“, teigia mokslininkai. 

Parengta pagal „Live Science“.