Keistas paprotys. „Nupjaudavo mirusiųjų galvas, įkaldavo milžinišką vinį į kaukolę ir eksponuodavo“

Senovės iberų paprotys nupjauti mirusiųjų galvas, įkalti milžinišką vinį į kaukolę ir eksponuoti jas galėjo turėti daugiau reikšmių, nei manyta, rašo „Newsweek“.

Tokią išvadą padarė tarptautinė tyrėjų komanda, kuri pasitelkdama izotopų analizę nustatė, ar geležies amžiaus kaukolės buvo vietinių gyventojų (todėl buvo pagerbiamos po mirties), ar pašaliečių (ir greičiausiai prikaltos kaip bauginimo ir galios demonstravimo priemonė), kaip buvo teigiama anksčiau. 

Tyrėjai nustatė, kad atrodo, tai buvo abiejų šių atvejų mišinys – tai rodo, kad prikaltų galvų ritualo motyvai buvo įvairūs, o taip pat pateikia pirmuosius tiesioginius įrodymus apie žmonių judėjimą Iberijos pusiasalyje geležies amžiuje. 

„Šis rezultatas leidžia manyti, kad kiekvienoje vietovėje nukirstų galvų praktika buvo taikoma skirtingai“, – teigia straipsnio autorius, archeologas Rubenas de la Fuente-Seoane iš Barselonos universiteto (Ispanija). Jis priduria, kad tai „paneigia homogeniškos simbolinės išraiškos variantą“.

Savo tyrime mokslininkai tyrė septynias nupjautas ir vinimi perkaltas kaukoles (greičiausiai vyrų) kurios buvo rastos dviejose geležies amžiaus vietovėse: 

Puig Castellare ir Ullastrete. Puig Castellaro vietovėje kaukolės buvo rastos gyvenvietę juosiančios sienos vidinėje pusėje – tai leidžia manyti, kad jos buvo eksponuojamos demonstruojant galią, siekiant įbauginti priešus ir palaikyti tvarką gyvenvietės viduje. 

Tuo tarpu dvi kaukolės iš Ullastreto buvo rastos senovinio miesto viduryje esančioje gatvėje – o tai, kaip paaiškino komanda, leidžia manyti, kad jos galėjo būti eksponuojamos ant greta buvusių namų sienos ar durų, galbūt pagerbiant mirusįjį.

Tuo tarpu trečioji Ullastrete rasta kaukolė buvo aptikta ant vienos iš išorinių gyvenvietės sienų, kas leidžia manyti, kad ji galėjo būti labiau karo trofėjus. Norėdama nustatyti, iš kur atkeliavo kiekviena kaukolė, tyrėjų komanda pirmiausia išanalizavo stabiliuosius deguonies ir stroncio izotopus kiekvieno egzemplioriaus dantų emalyje. 

Dantyse išlikusių skirtingų izotopų santykis gali padėti nustatyti žmogaus maisto ir vandens šaltinius, kurių izotopinė sudėtis įvairiose vietovėse skiriasi. 

Taigi, palyginusi kaukolių izotopų rodiklius su kiekvienos vietovės standartinėmis vertėmis, apskaičiuotomis iš vietinių nuosėdų ir augmenijos mėginių, komanda galėjo nustatyti, kurios kaukolės buvo vietinių žmonių, o kurios – atvykusių iš tolimesnių vietovių.

„Atlikdami tyrimą rėmėmės prielaida, kad jei tai buvo karo trofėjai, jie nebūtų kilę iš tirtų vietovių, o jei tai buvo garbinti asmenys, jie greičiausiai būtų vietiniai“, – aiškina R. de la Fuente-Seoane. – Puig Castellaro vietovėje trijų iš keturių individų izotopų vertės labai skiriasi nuo vietinio stroncio etalono, o tai rodo, kad jie greičiausiai buvo ne iš vietinės bendruomenės. Tuo tarpu nustatyta, kad Ullastrete rastos vinimi perkaltos kaukolės priklausė vietinės ir ne vietinės kilmės žmonėms. 

Norint būti užtikrintiems, reikia atlikti daugiau tyrimų, tačiau R.de la Fuente-Seoane daro išvadą, kad „tai rodo, jog asmenų atranka nukirstų galvų apeigoms buvo sudėtingesnė, nei manyta iš pradžių“, rašo „Newsweek“.