Kada žmonės pradėjo statyti kampuotus namus?

Archeologai jau seniai pastebėjo pasaulinę ankstyvosios architektūros tendenciją. Nuo pietvakarių Azijos iki Amerikos, pačiose ankstyviausiose gyvenvietėse paprastai buvo statomi apvalaus arba ovalo formos pastatai. Vėliau, paprastai po kelių tūkstančių metų, jie akivaizdžiai „išėjo iš mados“, juos pakeitė stačiakampio formos statiniai. 

Tačiau ankstyvųjų pastatų pietvakarių Azijoje, kur įsikūrusios seniausios pasaulio gyvenvietės, analizė viską apsunkina. 

„Tendencija pereiti nuo apvalių prie stačiakampių nėra tokia paprasta, kaip įprasta manyti“, – sako Hadas Goldgeier iš Jeruzalės hebrajų universiteto. 

Mokslininkė teigia, kad archeologai, apibūdindami pastatų formą, yra linkę pernelyg supaprastinti dalykus – o tai reiškia, kad net netaisyklingos formos statiniai kokybine prasme gali būti priskiriami apvaliems arba stačiakampiams. 

Kartu su kolegomis ji pritaikė kiekybinį metodą, kad išanalizuotų 118 ankstyvųjų pastatų formą 23 pietvakarių Azijos vietovėse, iš kurių seniausi pastatai datuojami maždaug 14 000 metų, o naujausi – maždaug 10 000 metų.

Analizė atskleidė, kad seniausi pastatai ne visada buvo apvalūs. Vietoj to jie buvo įvairių formų – pavyzdžiui, lašo, D formos ir netaisyklingų penkiakampių, o kai kurie turėjo 90 laipsnių kampus. Seniausius iš šių statinių maždaug prieš 12 500–12 000 metų pastatė žmonės, vadinami natufijais. Tai reiškia, kad jų architektai 90 laipsnių kampus į pastatų dizainą įtraukė maždaug 2000 metų prieš tai, kai stačiakampiai statiniai tapo vyraujančiu stiliumi regione. 

Ianas Kuijtas iš Notrdamo universiteto JAV nėra visiškai įsitikinęs šia išvada. Jis atkreipia dėmesį, kad daugelis natufijų pastatų buvo urvuose, o ne po atviru dangumi. Todėl jų architektai dažnai į pastatus įkomponuodavo urvų sienas. 

„Jei pasitaikydavo kampas [urvo sienoje], jį panaudodavo“, – sako mokslininkas. 

Tačiau H. Goldgeier nesutinka, kad tai paaiškina ankstyvą kampų atsiradimą. 

„Nors yra keletas natufijų statinių, kurie pastatyti urvuose, jie nėra taisyklė“, – sako ji. 

Platesnis klausimas – kodėl apskritai atsirado tendencija pereiti nuo apvalių prie stačiakampių pastatų? 

„Tikėtina, kad priežastys yra daugialypės ir sudėtingos“, – sako H. Goldgeier, teigdama, kad sunku paaiškinti šią tendenciją net viename regione, jau nekalbant apie pasaulinę. 

Tačiau I. Kuijtas mano, kad galime bent jau spėlioti apie susijusius veiksnius – o vienas iš jų jam atrodo ypač svarbus: stačiakampius pastatus gali būti veiksmingiau ir ekonomiškiau statyti nei apvalius. Pavyzdžiui, du greta esantys stačiakampiai pastatai gali lengvai dalytis viena siena, o apvalūs – ne. 

„Kai pasirenkamos stačiakampės formos, erdvės organizavimas ir konstravimas tam tikra prasme yra paprastesnis“, – sako jis. 

Todėl 90 laipsnių kampų įtraukimas į pastatus gali būti laikomas nedideliu žingsniu architektūrinio projektavimo efektyvumo didinimo link. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad natufijai niekada nestatė stačiakampio formos pastatų su bendromis sienomis, jie galėjo neįvertinti galimos kampų vertės. 

Tyrimas paskelbtas žurnale „Archaeological Research in Asia“.

Parengta pagal „New Scientist“.