Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Dėl Eufrato upės srovės pokyčių pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų metu kanalų tinklas išliko beveik nepaliestas šimtmečiais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Archeologai atrado apie 200 pagrindinių kanalų ir 4000 mažesnių atšakų, kurios tiekė vandenį daugiau nei 700 ūkiams. Po seniausiu pasaulio miestu, Mesopotamijoje, buvo aptiktas išsamus kanalų tinklas. Durhamo universiteto geoarcheologas Džafaras Džoteris, vadovaujantis tyrimams, teigia, kad ši išplėsta vandens tiekimo sistema egzistavo dar pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų laikotarpiu ir parodo, kaip senovės ūkininkai drėkino savo laukus, rašo „Independent“. Eridu, pietų Mesopotamijos regionas, esantis dabartiniame Irake, laikomas viena geriausiai išlikusių senovės archeologinių vietovių, kuri buvo apgyvendinta nuo VI iki I tūkstantmečio pr. m. e. pradžios. Senovės žemdirbystės ir drėkinimo metodų žinios apie šį miestą iki šiol buvo pagrįstos netiesioginiais įrodymais, tokiais kaip klintinės lentelės. Tačiau šiuo metu mokslininkai sugebėjo nustatyti ir išsamiai aprašyti platų, intensyvų ir puikiai išvystytą drėkinimo kanalų tinklą, datuojamą I tūkstantmečio pr. m. e. pradžia. Dėl Eufrato upės srovės pokyčių pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų metu kanalų tinklas išliko beveik nepaliestas šimtmečiais. Dėl šios priežasties ši sritis išliko sausa ir negyvenama šiuolaikiniais laikais, tačiau išsaugojo senovinį kraštovaizdį, priešingai nei kitose Mesopotamijos vietovėse, kur senieji drėkinimo kanalai buvo uždengti naujais. Naudodami palydovines ir dronų nuotraukas bei lauko tyrimus, archeologai nustatė apie 200 pagrindinių kanalų, tiesiogiai jungiančių su senoviniu Eufrato upeliu, ir apie 4 000 mažesnių šakotų kanalų, tiekiančių vandenį daugiau nei 700 ūkių. „Pagrindiniai kanalai yra tiesiogiai sujungti su senovine Eufrato vaga ir jų ilgis svyruoja nuo 1 iki 9 kilometrų, o plotis – nuo 2 iki 5 metrų“, – teigia mokslininkai. Senovės ūkininkai išnaudojo natūralų kraštovaizdį, iškasdami kanalus taip, kad vanduo nuo aukštų upės vagų savaime tekėtų į laukus, o pylimų įtrūkimai padėdavo tolygiai paskirstyti vandenį užliejamose teritorijose. Pasėliai buvo auginami abiejose upės pusėse, tačiau šiaurinė dalis buvo labiau išnaudojama. „Abi upės pusės buvo kanalizuotos ir dirbamos, tačiau ūkininkai intensyviau dirbo šiaurinėje pusėje nei pietinėje“, – nurodė tyrėjai. Mokslininkai tikisi, kad tolesni tyrimai padės atskleisti, kaip per laiką keitėsi regiono ūkininkavimo metodai. |