Smetoninis saugumas kėlė ir pasididžiavimą, ir siaubą

1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.

Iš esmės šnipai buvo pasitelkiami bene visose viešojo gyvenimo srityse, ypač – prieš ir per rinkimus. Antai, vykstant prezidento „rinkimams“, saugumas rinkdavo visą informaciją apie tarybų narių rinkikus, aiškindavosi, ar šie būsią klusnūs valdžios atstovai, ir tikslas būdavo pasiekiamas – išrinkdavo tokius, kokių reikia valdžiai. Tarkime, prieš 1936 m. rinkimus buvo žinoma, kurie kunigai iš bažnyčios sakyklos ragino balsuoti ir už ką balsuoti.

Gyventojų nuotaikos buvo ypač svarbus saugumiečių darbo baras. Kas mėnesį buvo daromos apžvalgos: apibendrinama informacija iš skirtingų regionų, pateikiamos citatos – informacija siunčiama aukščiausiems valdžios atstovams.

Kai kurios saugumo agentų užfiksuotos kalbos – itin reikšmingos ir daug pasakančios apie to meto nuotaikas. Antai 1936-aisiais užrašytas valstiečių liaudininko, buvusio ministro pirmininko M. Sleževičiaus pasisakymas studentams varpininkams Vytauto Didžiojo universitete (VDU) skambėjo taip: „Mes matom, kad ir Maskvoje jau pradėta kalbėti apie demokratiją. Gali būti, kad tai tik pirmas lakštingalas, bet vis dėlto lakštingalas, kuris demokratija vadinasi. Jau ten, vadinasi, ne komunizmas, o demokratinis socializmas.“

Tiesą sakant, to meto saugumiečiai buvo sukaupę milžinišką kiekį informacijos, kuri leido jiems susidaryti gana išsamų vaizdą apie žmones ir įvykius, o prireikus ir pašantažuoti. Tarkime, saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.

„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.

Šnipų vis daugėjo

Politinė policija dirbo efektyviai: A. Smetonos valdymo laikotarpiu buvo susekti bene visi bandymai maištauti, sukilti ir visi buvo užgniaužti. Iš 1939 m. VSD vadovo Augustino Povilaičio pranešimo apie jo valdymo laikotarpiu vykusius ar rengtus perversmus matyti, kad jų grėsmė valdžiai buvo gana didelė: tokių vien nuo 1927 iki 1938 m. pabaigos suskaičiuota net trylika. Tad autoritarinis režimas, vis stiprindamas žvalgybą, nuogąstavo ne be reikalo. Tiesa, informatorių tinklu, saugumiečiais valdžia neapsiribojo – buvo pasitelkiama ir kariuomenė, karo komendantūros, Tautininkų partijos nariai bei skyriai. Neatsitiktinai šalyje iki ketvirtojo dešitmečio pabaigos veikė karo padėties įstatymai.

Beje, visą tarpukarį saugumiečių ir šnipų tinklas vis plėtėsi. Kaip savo tyrimuose nurodo istorikas dr. Arvydas Anušauskas, 1926 m. šalies politinėje policijoje dirbo vos šimtas asmenų, o 1938 m. jų būta jau daugiau nei keturi šimtai.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje opozicija paskleidė gandus, kad esą vien Kaune veikia per 5 tūkst. informatorių, kurie gauna po 250 litų per mėnesį, ir esą vien ateitininkus gimnazijose seka apie pusė tūkstančio šnipų. Vis dėlto opozicijos šūksniai apie tokius skaičius buvo šiek tiek perdėti. A. Anušauskas, remdamasis VSD archyvine informacija, yra nustatęs, kad 1935-aisiais Kaune buvo 341 saugumo informatorius, kitose apygardose, aišku, kur kas mažiau.

Saugumo uždavinys buvo fiksuoti įvykius, o kaip reaguoti – sprendė aukščiausi pareigūnai. VSD pareigūnai puikiai žinojo, per kokius žurnalus ir veikėjus komunistai skleidžia savo propagandą, tačiau kai kuriais atvejais tiesiog likdavo „kurti“. Galime paminėti kad ir aiškiai prosovietinį žurnalą „Mūsų jaunimas“, kurį buvo rekomenduojama skaityti net LKP nariams.

Tokių prosovietinių (ne aiškiai komunistinių) laikraščių ar kitokios literatūros Lietuvoje būta nemažai. VSD nuolat įspėdavo apie tokios propagandos keliamą grėsmę. Vis dėlto reaguojama būdavo per lėtai. Istorikas Liudas Truska, parašęs įspūdingą monografiją apie Antano Smetonos laikus, linkęs manyti, kad tai nebuvo sąmoningas neveikimas, greičiau tai lėmė prezidento charakterio savybės – neveiklumas, neryžtingumas. Kita vertus, prosovietiškai nusiteikę inteligentai nebuvo politiniai A. Smetonos konkurentai.

Komunistų taip ir neįveikė

Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo ir į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Be to, saugumui talkino net moksleiviai. O išeivijos istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė yra sakiusi: „Saugumo sistema – tai didžiausia tarpukario gėda“?…, mat „tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė (dėl to, ar šis veikėjas ketvirtajame dešimtmetyje buvo patriotas, kyla daug abejonių – J. A.), Balys Sruoga buvo apstatyti apmokamais šnipais.“

Surinkta informacija keliaudavo ant prezidento ir kitų svarbiausių institucijų atstovų stalo. Žinoma, tinkamai apibendrinta – su pasiūlymais, ką bausti, kokios tendencijos ryškėja. Buvo leidžiami specialūs mėnesiniai apžvalgų biuleteniai, sudarinėjami „Spaudos dienynai“, „Spaudos apžvalgos“, kur buvo kritiškai įvertinamas ir apžvelgiamas kiekvienas lietuviškos bei užsienio spaudos straipsnis.

Aišku, politinė policija visų pirma labiausiai domėjosi komunistinėmis organizacijomis, kurios laikytos antivalstybinėmis.

2 tūkst. – tiek narių turėjo LKP nepriklausomybės praradimo išvakarėse 1940-aisiais, ir dauguma jų buvo lietuviai, tiesa, labai jauni. Dar tūkstantį narių turėjo komjaunimas, 6 tūkst. žmonių vienijo Raudonosios pagalbos organizacija.

Tačiau iš tiesų LKP nebuvo pagrindinė komunistinių, prosovietinių idėjų skleidėja. Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti – būtent aplink šią 1929-aisiais įkurtą draugiją spietėsi prosovietiškai, kai kurie ir prokomunistiškai nusiteikę asmenys: Justas Paleckis, rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius, Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir kt. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – yra sakęs istorikas prof. Zenonas Butkus.

A. Anušauskas, remdamasis archyviniais dokumentais, yra nustatęs, kad kas dešimtas komunistų partijos narys buvo etatinis saugumo policijos agentas, o iš viso Lietuvos komunistų partiją sekė maždaug du šimtai agentų. Pavyzdžiui, net LKP CK sekretoriaus žmona Stasė Trakimaitė-Sprindienė buvo VSD agentė, teikdavusi informaciją apie konspiracinius butus, slaptų partijos dokumentų fotokopijas. Todėl to meto valdžiai buvo gana aiški LKP struktūra, sudėtis, o iš to aiškėdavo ir komunistinio judėjimo veiklos tendencijos. Turbūt neatsitiktinai istorikas L. Truska yra rašęs, kad saugumiečiai apie LKP narius žinojo daug geriau ir išsamiau nei pati LKP vadovybė. O vienos vertingiausių VSD agentų S. Trakimaitės veikla atskleista tik į Lietuvos saugumą įžengus sovietų statytiniui Antanui Sniečkui.

Taigi 1940-aisiais, VSD užėmus komunistams, daugumos aukščiausių saugumo darbuotojų likimas buvo nulemtas žaibiškai: jie buvo suimti, tardomi, vėliau ištremti ar sušaudyti.

Lietuviškąjį saugumą tyrinėjęs ir ne vieną savo veikalą jam paskyręs istorikas A. Anušauskas apibendrina, kad 1940-aisiais VSD mažai kuo atsiliko nuo panašių įstaigų, veikiančių Vakarų Europoje: juk VSD tuo metu dirbo maždaug 500 mokamų agentų ir informatorių. Tai valstybės biužetui kainuodavo tikrai daug: kasmet prireikdavo maždaug ketvirčio milijono, viso VSD aparato išlaikymas atsieidavo apie milijoną litų kasmet.

Tiesa, tokių skaičių nė negalima lyginti su kariuomenės išlaikymu, kuris kainuodavo beveik ketvirtį šalies biudžeto.