„Mažylis iš Slupsko.“ 12 000-5000 metų figūrėlę aptiko darželinukas

Šį unikalų raižytą gintarinį meškiuką 1887 m. šiaurės Lenkijoje aptiko durpes kasantys darbininkai. Tikėtina, kad senovės medžiotojas jį nešiojo kaip apsauginį amuletą, nes akmens amžiuje lokys buvo galingiausias ir pavojingiausias toje vietovėje gyvenęs gyvūnas.

„Slupcio“ – arba lenkiškai „mažylis iš Slupsko“ – toks vardas gintariniam lokiui buvo suteiktas 2013 m., kai lenkų vaikų darželio auklėtinis laimėjo konkursą artefaktui pavadinti. (Laimingasis laimėtojas taip pat gavo pliušinį meškiuką.) 

Išraižytas meškiukas eksponuojamas Ščecino nacionaliniame muziejuje, esančiame maždaug už 220 km į pietvakarius nuo pirminės radimo vietos, ir tapo savotišku vietos simboliu, kur jo kopijų galima įsigyti kaip suvenyrų. 

Figūrėlė yra 10,2 cm ilgio ir 4,2 cm aukščio ir gali būti datuojama Europos mezolito laikotarpiu (prieš 12 000-5000 metų). Tuo metu žmonės daugiausia vertėsi medžiokle-rinkimu, todėl archeologiniai jų gyvenviečių įrodymai reti. Tačiau pietinėje Baltijos jūros pakrantėje esančioje Pomeranijos srityje archeologai rado akmens amžiaus gyvenviečių su artefaktais, pavyzdžiui, keramikos dirbiniais, įrankiais ir ginklais, taip pat daiktais, pagamintais iš į krantą išplauto gintaro. Šios rūšies gintaras gaunamas iš jūros nuosėdų.

„Słupcio“ kojos iš esmės yra tik iškilimai, todėl jis negali stovėti ant kojų, tačiau lokio galva yra aiškiai išraižyta, kad matytųsi jo ausys, burna, šnervės ir akys. Figūrėlės liemens viduryje per visą gintarą eina skylė, kurią senovės medžiotojas greičiausiai naudojo dirželiui įsiverti, kad galėtų pasikabinti jį ant kaklo.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje „Slupcio“ kartu su daugybe kitų senovinių artefaktų vokiečiai išvežė iš Lenkijos, o gintarinis lokys atsidūrė Štralzundo muziejuje, kol 2009 m. buvo grąžintas į Ščeciną. Būdamas Vokietijoje, „Slupcio“ tyrinėjo ekspertai, kurie pavadino jį „Bernsteinbär“ (gintariniu lokiu) ir nustatė, kad visi raižiniai yra senoviniai.

Tačiau kadangi „Slupcio“ buvo paklydęs radinys, rastas daugiau nei prieš šimtmetį, ekspertų nuomonės dėl to, kada jis iš tikrųjų buvo pagamintas, nesutampa. 

2023 m. atlikę kelių gintarinių meškų figūrėlių iš Baltijos jūros regiono tyrimą, mokslininkai padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog šie daiktai yra viršutinio paleolito, t. y. laikotarpio prieš 50 000-12 000 metų. Gintariniai lokiai gali būti dar vienas įrodymas, kad paleolite gyvūną vaizduoti urvų piešiniuose ir nešiojamuosiuose daiktuose buvo įprasta, be to, jie rodo, kad žmonės nuo šiaurinių elnių medžioklės atviroje tundroje perėjo prie briedžių ir lokių medžioklės miškuose.

Gintare – natūralioje medžiagoje, kuri atrodo kaip akmuo, plūduriuoja jūros vandenyje, poliruota yra permatoma, o deginama kvepia – išraižyti lokiai galėjo būti suvokiami kaip magijos suteikimas šiai medžiagai, todėl „Slupcio“ buvo galingas akmens amžiaus amuletas.