Rasta naujų įrodymų. „Tai galutinai sužlugdė Vakarų Romos imperiją“

Naujajame tyrime teigiama, kad VI a. prasidėjęs „miniledynmetis“ galėjo būti „šiaudas, kuris perlaužė kupranugario nugarą“ ir lėmė galutinį Vakarų Romos imperijos žlugimą.

Tarp 536 ir 547 m. atskiri ugnikalnių išsiveržimai sukėlė tiek pelenų, kad jie 200–300 metų užstojo Saulę ir atvėsino Žemės paviršių keliais laipsniais. Dabar Islandijoje rasta naujų šio miniledynmečio įrodymų. 

Tyrinėdama uolienas, kurias ledkalniai pernešė iš Grenlandijos iki pat Islandijos vakarinės pakrantės, tyrėjų grupė aptiko, jų manymu, dar daugiau įrodymų, patvirtinančių šio miniledynmečio intensyvumą. Balandžio 8 d. žurnale „Geology“ paskelbtos išvados rodo, kad ilgalaikis atšalimas buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs galutinį Vakarų Romos imperijos žlugimą – nors ne visi istorikai su tuo sutinka.

Dėl tikslios Vakarų Romos imperijos žlugimo datos ginčijamasi: vieni teigia, kad tai įvyko 410 m., kai Romą apiplėšė vizigotai, kiti – kad 476 m., kai atsistatydino Romos imperatorius Romulas Augustulas. Tačiau dėl miniledynmečio atvėsęs klimatas galėjo dar labiau sukelti įtampą nestabiliame regione po jo žlugimo ir paskatinti tuo metu vykusias masines migracijas, teigia tyrimo autoriai.

„Dideli aplinkos ir klimato pokyčiai galėjo turėti įtakos migracijai – ypač tose vietovėse, kurios buvo pažeidžiamos dėl derliaus trūkumo ir bado, – teigia pagrindinis tyrimo autorius ir Karalienės universiteto Kanadoje tektonochemijos docentas Christopheris Spenceris. – Šių veiksnių derinys galėjo sustiprinti socialinį spaudimą, kuris jau buvo tuo laikotarpiu, ir prisidėti prie galutinio imperijos žlugimo.“ 

Ekonominė krizė, valdžios korupcija, pandemija, pilietinis karas, invazija – Romos imperijos žlugimo priežastys sudėtingos, persipynusios ir nesuskaičiuojamos. Tiesą sakant, 1984 m. vokiečių istorikas Alexanderis Demandtas sudarė 210 imperijos žlugimo priežasčių sąrašą.

Vis dėlto sunkiai išsprendžiamas klausimas nesutrukdė mokslininkams ir tyrėjams pateikti naujų pasiūlymų. 2016 m. žurnale „Nature Geoscience“ paskelbtame straipsnyje, kuriame, remiantis iš medžių rievių surinktais duomenimis, teigiama, kad pagrindinis Romos žlugimo veiksnys buvo klimato pokyčiai, t. y. „vėlyvasis antikinis mažasis ledynmetis“, kurį sukėlė vulkaninė veikla.

Šią teoriją galimai patvirtina istoriniai įrašai. Bizantijos istorikas Prokopijus iš Cezarėjos liudijo, kad 536 m. dangus be Saulės buvo „didžiulės baimės pranašystė“, prieš tai skundėsi neįprastu šalčiu ir derliaus trūkumu, todėl „žmonėms netrūko nei karų, nei maro, ar kitko, kas neštų mirtį“. 

Šis klimato pokytis buvo jaučiamas visame pasaulyje ir buvo siejamas su tokiais istoriniais įvykiais kaip Kinijos Šiaurės Vei dinastijos žlugimas, Teotihuakano žlugimas Meksikoje ir Justiniano maras Rytų Romos imperijoje. 

Islandijos uolos 

Naujojo tyrimo ryšys su tais audringais metais prasidėjo, kai jį atlikę mokslininkai, naudodamiesi palydovinėmis nuotraukomis, pastebėjo, kad Islandijos vakarinėje pakrantėje esantis paplūdimys yra neįprastai baltos spalvos – palyginti su įprastomis juodomis bazalto uolienomis. Komanda pėsčiomis ištyrė paplūdimį ir jo sluoksnyje, datuojamame 500–700 m., aptiko neįprastų granito uolienų. Susmulkinę uolienų mėginį ir atlikę rastų cirkonio kristalų cheminę analizę, tyrėjai nustatė, kad uolienos kilusios iš Grenlandijos, kuri yra maždaug 285 km atstumu tiesiąja.

„Uolienų fragmentų judėjimą iš Grenlandijos į Islandiją pirmiausia lėmė iš ledynų nuolaužų sudarytų ledkalnių pernešimas srovėmis per vandenyną“, – aiškina Ch. Spenceris.

Mokslininkai teigia, kad jei susiformuojant šiam paplūdimio sluoksniui į Islandiją dreifavo daug Grenlandijos ledkalnių, tai galėtų papildyti vėlyvosios antikos mažojo ledynmečio įrodymus – ypač tokio, kuris buvo pakankamai smarkus, kad turėtų įtakos nykstančiai Vakarų Romos imperijai. 

„Vėlyvojo antikinio mažojo ledynmečio metu Grenlandijos ledynams plečiantis, į ledą pateko didelis kiekis nuolaužų, – pasakoja Ch. Spenceris. – Ledkalniai atsitraukė nuo Grenlandijos ledo skydo, juos pernešė Rytų Grenlandijos ir Rytų Islandijos srovės, o ledkalniams ištirpus šie uolienų fragmentai galiausiai atsidūrė Islandijos pakrantėje.“

Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šis miniledynmetis įvyko, kai Vakarų Romos imperija jau buvo sunykusi. Šis įvykis įvyko po didžiosios dalies imperijos žlugimo – paskutinis Vakarų Romos imperatorius Romulas Augustulas buvo nuverstas likus 60 metų iki atšalimo, o Romą daug metų prieš tai plėšė gotai ir vandalai, o jos kariuomenė buvo sumušta prie Adrianopolio. 

Vis dėlto gali būti, kad miniledynmetis sutrukdė Romai atsigauti, teigia Ajovos universiteto (JAV) istorijos docentas Shane'as Bobryckis. 

„Trečiajame amžiuje Roma buvo susidūrusi su beveik egzistencinėmis krizėmis, o ketvirtajame amžiuje po jų atsigavo, – sako jis. – Taigi, galima sakyti, kad lemiamą vaidmenį suvaidino vėlyvosios Antikos mažasis ledynmetis (o gal ir maras), sugriovęs Justiniano sugrįžimą.“

Sh. Bobryckis teigia, kad nors jis įtaria, jog besikeičiantis klimatas suvaidino „svarbų vaidmenį“ formuojantis pokyčiams tarp romėnų ir ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europoje, priežastinis ryšys toli gražu nėra aiškus. O tuometinė migracija, kaip ir dabartinė, „visuomet yra daugiafaktorinė“ ir padalinta tarp sudėtingų stūmimo ir traukos veiksnių. 

Nepaisant to, supratus miniledynmečio poveikį Vakarų Romos imperijai, gali paaiškėti, kaip antropogeninė klimato kaita paveiks mūsų globalizuotą pasaulį – „todėl labai svarbu suprasti, kaip šie įvykiai klostėsi praeityje“, sako Ch. Spenceris. 

„Tikėtina, kad klimato kaitos, kuri iš tiesų yra didžiulis reiškinių kompleksas, veikiantis tokiu mastu, kurį žmogaus protui sunku suvokti, poveikis bus ir didelis, ir nenuspėjamas, – teigia Sh. Bobryckis. – Manau, kad vėlyvojo antikinio mažojo ledynmečio istorija įspėja mus nenuvertinti klimato kaitos gebėjimo keisti istoriją.“

Parengta pagal „Live Science“.