Hitleris dėl to buvo pamišęs. Ką veikė okultinė nacių draugija „Ahnenerbe“? (Video)

Kodėl Ahnenerbe veikla domino prokurorus Niurnbergo procese

Tamsiausias Ahnenerbe istorijos puslapis yra ryšys su eksperimentais su žmonėmis, kuriuos draugijos nariai atliko koncentracijos stovyklose. Pavyzdžiui, Dachau stovykloje Sigmundas Rascheris eksperimentavo su hipertenzijos keitimu. Jis tai darė Vokietijos aviacijos – Liuftvafės – vardu. Apie 500 kalinių patyrė tokius eksperimentus (ir netgi kankinimus), kai kurie iš jų dėl to mirė.

Augustas Hirtas išbandė cheminius ginklus prieš žmones Nazweiler-Strutthof koncentracijos stovykloje. Jis taip pat tyčia nužudė 80 žmonių, kad galėtų perduoti jų skeletus Strasbūro universitetui.

Niurnbergo tribunolas nenuteisė Ahnenerbe kaip organizacijos, tačiau kaltinimai buvo pateikti atskiriems jos nariams. Visų pirma, Wolframas Sieversas buvo teisiamas gydytojų byloje ir nuteistas mirties bausme už eksperimentus su žmonėmis.

Nuo Karelijos iki Tibeto: ieškant senovės arijų ir jų paslapčių

Labiausiai įvairiomis sąmokslo teorijomis vis dar apipintas „Protėvių paveldo“ draugijos darbas archeologijos srityje. Archeologai, kuriems trūko lėšų savo projektams įgyvendinti, dažnai kreipdavosi į Ahnenerbe. Todėl Ahnenerbe veiklos rėmuose įvairiose Europos dalyse iš tiesų buvo atlikti aukštos kokybės moksliniai paminklų tyrimai – tiek akmens amžiaus, tiek vėlyvųjų viduramžių. Taip pat buvo atlikta nemažai etnografinių ekspedicijų, ypač į suomiškąją Karelijos dalį, kur buvo užfiksuoti vietinių genčių papročiai – jie, anot Ahnenerbe mokslininkų, gali būti susiję su senovės šiauriečių rasės papročiais.

Kaip jau minėta, be viso to, Ahnenerbe organizavo aršiausių savo fanatikų ekspedicijas į įvairias pasaulio vietas – nuo ​​Islandijos iki Artimųjų Rytų ir Tibeto, kur ieškojo įrodymų apie seniausių skandinavų raštų egzistavimą, apie svarbų skandinavų rasės vaidmenį formuojantis Romos imperijai (romėnų tvirtovių nuo Rumunijos iki Irako tyrimas) ir netgi įrodymų, kurie galėtų įrodyti teoriją, kad Buda yra senovės arijų, kurie prieš daugiau nei keturis tūkstančius metų puolė Japoniją ir Kiniją, palikuonis. Žinoma, dabar oficialus mokslas paneigė daugumą šių teorijų.

Reikėtų pažymėti, kad Ahnenerbe atstovų kelionės į senovines vietas ir muziejus okupuotoje Europoje dažnai baigdavosi kultūros lobių grobimu. Ahnenerbe taip pat prisijungė prie senienų tyrimų Ukrainoje, ypač Kryme (kur, remiantis pranešimais, veikė 18 Ahnenerbe tyrimų įstaigų). Tačiau dauguma jų rezultatų buvo prarasti dėl karo veiksmų.

Ar čia buvo mokslas?

Apskritai Ahnenerbe istorija yra mokslo egzistavimo totalitarinio režimo, perėmusio ideologinį fanatizmą, sąlygomis pavyzdys. Viena vertus, režimas investavo į mokslą ir leido atlikti tyrimus, kurie anksčiau daugeliui entuziastų buvo neprieinami. Kita vertus, galimybė greitai padaryti karjerą įsiteikiant režimui prisidėjo prie to, kad į mokslo visuomenės darbą įsitraukė žmonės, kurie dabar būtų vadinami mokslo „keistuoliais“ ir kurie buvo pasirengę patvirtinti neįtikėtiniausias fantastiškas teorijas, kad tik įtiktų nacių vadovybei.

Ahnenerbe draugija yra nacių režimo cinizmo ir žiaurumo demonstravimas, kuris laikė įmanomu atlikti mokslinius eksperimentus su gyvais žmonėmis. O po karo tapo madinga ieškoti visokių mistinių epizodų tam tikrose nacių veiklos srityse: pats režimas tam pateikė pakankamai priežasčių. Galbūt Reicho viršūnė tikrai tikėjo visokia senovės magija. O „Istorinių senienų tyrimo draugijos“ veikla yra tiesiog lobynas tokių pojūčių ieškotojams. Todėl Ahnenerbe veikla apaugusi įvairiomis legendomis ir teorijomis, kurios ne visada turi kokį nors ryšį su realybe.

Iš tiesų, be ideologinės veiklos, visokių keistuolių kūrybos ir atviro okultizmo, Ahnenerbe užsiėmė ir tikruoju mokslu. Ir šiuolaikiniams mokslininkams svarbu panaudoti šiuos pasiekimus tolesnei mokslo, pagrįsto objektyviais faktais, plėtrai – tai yra, tikrajam mokslui.