Nuotekos, lavonai, prieskoniai ir kvepalai – kuo kvepėjo senovės Roma?

Žinoma, negalime grįžti laiku atgal ir pauostyti. Tačiau anot tyrėjo, literatūriniai tekstai, fizinės statinių liekanos, daiktai ir aplinkos pėdsakai (pavyzdžiui, augalai ir gyvūnai) gali suteikti pakankamai užuominų. Taigi kaip galėjo kvepėti senovės Roma?

Kvapų maišalynė

Apibūdindamas augalų kvapus rašytojas ir gamtininkas Plinijus Vyresnysis vartoja tokius žodžius kaip iucundus (malonus), acutus (aštrus), vis (stiprus) arba dilutus (silpnas).

Tačiau tikriausiai galima drąsiai manyti, kad daugelyje sričių Roma greičiausiai buvo gana purvina ir dvokianti. Dideliuose Romos miestuose ir miesteliuose nekilnojamojo turto savininkai paprastai neprijungdavo savo tualetų prie kanalizacijos – galbūt bijodami graužikų antplūdžio ar nemalonių kvapų.

Romos kanalizacija buvo panašesnė į lietaus kanalizaciją ir buvo naudojama stovinčiam vandeniui pašalinti iš viešųjų vietų. Specialūs darbuotojai iš buitinių ir viešųjų tualetų bei šulinių rinkdavo išmatas trąšoms ir šlapimą audiniams apdoroti. Taip pat buvo naudojami kambariniai puodai, kurių turinį vėliau buvo galima išmesti į duobes.

Šis atliekų šalinimo procesas buvo skirtas tik tiems, kurie galėjo sau leisti gyventi namuose. Daugelis gyveno mažose, gyvenimui nepritaikytose patalpose, vargiai įrengtuose butuose arba gatvėse.

Romos mieste įprastas kvapas turėjo sklisti nuo gyvūnų ir jų sukurtų atliekų. Pavyzdžiui, Romos kepyklose dažnai buvo naudojamos didelės lavos akmenų girnos, kurias sukdavo mulai arba asilai. Taip pat buvo jaučiamas į miestą atvežamų skersti ar parduoti gyvulių ir jų bandų kvapas.

Dideli akmenys, kuriuos vis dar galima pamatyti Pompėjos gatvėse, greičiausiai buvo skirti tam, kad žmonės galėtų pereiti gatves ir išvengti įvairių išmatų, kuriomis buvo padengtas grindinys.

Gyvulių ir žmonių lavonų šalinimas nebuvo griežtai apibrėžtas. Priklausomai nuo mirusio asmens klasės, žmonės galėjo būti palikti lauke be kremavimo ar palaidojimo. Pūvantys kūnai senovės Romoje turbūt buvo dažnas vaizdas. Egzistuoja garsus I amžiuje gyvenusio Suetonijus aprašymas šuns, nešiojusio nupjautą žmogaus ranką prie imperatoriaus Vespasiano pietų stalo.

Dezodorantai ir dantų pastos

Senovės Romos gyvenvietėse, kuriose nebuvo šiuolaikinių kvapiųjų produktų, o dauguma gyventojų ne kasdien maudėsi voniose, galėjo tvyroti aitrus kūno kvapas.

Klasikinėje literatūroje yra keletas dantų pastos ir net dezodorantų receptų – tačiau daugelį dezodorantų reikėjo vartoti per burną (kramtyti arba nuryti), taip siekiant neutralizuoti pažastų kvapą.

Vienas iš jų buvo gaminamas verdant ispaninio auksadagio (Scolymus hispanicus) šaknį gerame vyne, kad būtų paskatintas šlapinimasis (buvo manoma, kad tai išplauna kvapą).

Tikėtina, kad ir romėnų pirtys nebuvo tokios higieniškos, kaip gali pasirodyti šiandien ten besilankantiems turistams. Nedidelėje viešosios pirties vonioje tilpdavo nuo aštuonių iki dvylikos besimaudančiųjų.

Romėnai turėjo muilo, tačiau jis nebuvo plačiai naudojamas asmens higienai. Pirmenybė buvo teikiama alyvuogių aliejui (įskaitant kvapųjį). Jis nuo odos buvo nugremžiamas strigilu (bronziniu lenktu įrankiu). Tada toks aliejaus ir odos mišinys būdavo išmetamas (gal net teškiamas į sieną).

Vonios turėjo nutekamuosius vamzdžius, bet kadangi aliejus ir vanduo nesimaišo, greičiausiai jos buvo gana nešvarios.

Kvapnūs kvepalai

Romėnai turėjo kvepalų ir smilkalų. I a. pr. m. e. pabaigoje (greičiausiai romėnų kontroliuojamoje Jeruzalėje) išradus stiklo pūtimo technologiją, stiklas tapo lengvai prieinamas, o stikliniai kvepalų buteliukai yra dažnas archeologinis radinys.

Gyvūniniai ir augaliniai riebalai buvo prisotinami kvapiųjų medžiagų – pavyzdžiui, rožių, cinamono, irisų, smilkalų ir šafrano – ir maišomi su vaistiniais ingredientais bei pigmentais.

Kampanijoje (pietų Italija) esančio Pėstumo miesto rožės buvo ypač vertinamos, o romėnų miesto forume kasinėjimų metu net buvo atrasta kvepalų parduotuvė.

Didžiulės Romos imperijos prekybos galia reiškė, kad prieskonių buvo galima gauti iš Indijos ir aplinkinių regionų. Romos centre buvo sandėliai, kuriuose buvo laikomi tokie prieskoniai kaip pipirai, cinamonas ir mira.

„Oxford Journal of Archaeology“ publikuotame straipsnyje mokslininkė Cecilie Brøns rašo, kad net senovines statulas galimai buvo kvėpinamos kvapiaisiais aliejais.

Šaltiniuose dažnai neaprašomas kvepalų, naudotų statuloms patepti, kvapas, tačiau užrašuose iš Graikijos Deloso miesto (kuriame archeologai taip pat aptiko kvepalų dirbtuves) šiam tikslui konkrečiai minimi daugiausia rožių pagrindu pagaminti kvepalai. Tikėtina, kad bičių vaškas į kvepalus buvo dedamas kaip stabilizatorius.

Statulų (ypač dievų ir deivių) kvepalų ir girliandų kvapo sustiprinimas buvo svarbus jų garbinimo ir kulto elementas.

Kvapų antplūdis

Tad apibendrinant, senovinis Romos miestas kvepėjo žmonių atliekomis, medžio dūmais, puvėsiais, kremuojamais kūnais, gaminamu maistu, kvepalais, smilkalais ir daugeliu kitų dalykų.

Šiuolaikiniam žmogui tai skamba siaubingai – tačiau atrodo, kad romėnai senovinio miesto kvapu taip smarkiai nesiskundė. Galbūt, kaip teigė istorikas Neville'is Morley'is, jiems tai buvo namų ar net civilizacijos viršūnės kvapai.

Parengta pagal „The Conversation“.