16 milijonų. Kaip jie sugebėjo išmaitinti milijonus gyventojų atogrąžų miškuose?

Tačiau naujausias tyrimas verčia permąstyti šį vaizdinį. Pasitelkę moderniausią technologiją – lidarą – mokslininkai pažvelgė į tankius Centrinės Amerikos miškus ir atrado, kad majų pasaulis buvo ne tik didesnis, nei manyta, bet ir kur kas labiau integruotas.

Šis atradimas leidžia pažvelgti į majų visuomenę kaip į sudėtingą, organizuotą ir glaudžiai susietą kultūrą, kurios miestai ir kaimai buvo vieninga sistema.

Majų civilizacija, klestėjusi maždaug nuo 250 iki 900 metų po Kristaus, jau seniai kelia susižavėjimą archeologams ir istorikams. Ši kultūra išsiskyrė savo astronomijos žiniomis, rašto sistema, architektūra ir paslaptingu nuosmukiu.

Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad mūsų supratimas apie šią civilizaciją iki šiol buvo ribotas.

Anksčiau manyta, kad majų gyventojų skaičius aukso amžiuje siekė apie 11 milijonų. Šis skaičius buvo paremtas 2017 metais atlikta lidarinių tyrimų analize. Tačiau dabar, remiantis naujais, platesniais duomenimis, mokslininkai teigia, kad šis skaičius galėjo būti net 16 milijonų – penkiais milijonais daugiau, nei manyta.

Tokia gausi populiacija reiškia, kad majų žemės buvo itin tankiai apgyvendintos, o jų visuomenės struktūra – sudėtinga ir gerai organizuota.

Lidaro technologija tapo šio atradimo raktu. Tai specialus įrenginys, pritvirtintas prie lėktuvo ar drono, kuris skenuoja žemę lazerio impulsais, kurdamas itin detalias trimačias vietovės schemas.

Tokiu būdu galima „pašalinti“ miško dangą ir atskleisti paslėptus pastatus, kelius, terasas bei kitus žmogaus sukurtus elementus.

Būtent ši technologija leido tyrėjams „pamatyti“ per 95 tūkstančius kvadratinių kilometrų majų teritorijos – nuo dabartinės Gvatemalos ir Belizo iki pietinės Meksikos dalies.

Rezultatai nustebino net pačius archeologus. Paaiškėjo, kad majų gyvenvietės – tiek miesto, tiek kaimo – turėjo vienodą planavimo struktūrą. Kiekvienoje teritorijoje būdavo centrinė aikštė, kurią valdė vietos elitas.

Aplink ją driekėsi gyvenamieji rajonai, žemės ūkio plotai ir keliai. Dauguma pastatų buvo nutolę ne daugiau kaip 5 kilometrai nuo aikštės, o tai reiškia, kad net kaimo gyventojai turėjo prieigą prie miesto socialinio ir religinio gyvenimo.

Ši struktūra paneigia seną teoriją, kad majų miestai buvo izoliuoti, o juos skyrė retai apgyvendinti miškai. Iš tiesų, tarp gyvenviečių buvo platus kelių tinklas, jungiantis regionus ir leidžiantis efektyviai keistis prekėmis, informacija bei kultūrinėmis tradicijomis.

Tokia infrastruktūra rodo, kad majų pasaulis buvo ne fragmentuotas, o integruotas – tai tarsi viena didžiulė civilizacija, besitęsianti per šimtus kilometrų.

Mokslininkai pabrėžia, kad tokia organizacija reikalavo ne tik techninių žinių, bet ir stiprios politinės struktūros.

Tik centralizuota valdžia arba glaudus bendradarbiavimas tarp miestų galėjo užtikrinti, kad tiek miesto, tiek kaimo bendruomenės laikytųsi panašios tvarkos.

Šis atradimas verčia iš naujo įvertinti majų politinį modelį – galbūt jie buvo labiau panašūs į vieningą valstybę, nei į laisvų miestų konglomeratą.

Be to, padidintas gyventojų skaičiaus įvertinimas leidžia geriau suprasti, kaip intensyviai buvo naudojami žemės ištekliai. Tankus gyventojų tinklas reiškia, kad majai turėjo išvystytą žemės ūkio sistemą – nuo sudėtingų drėkinimo kanalų iki dirbtinių terasų.

Tai paaiškina, kaip jie sugebėjo išmaitinti milijonus gyventojų atogrąžų miškuose, kur žemdirbystė yra sudėtinga.

Šis tyrimas taip pat turi platesnę reikšmę šiuolaikiniam pasauliui. Jis parodo, kaip pažangios technologijos gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie praeitį.

Tai, kas atrodė kaip retai gyvenami miškai, iš tiesų buvo pulsuojačios gyvenvietės, pilnos prekybos, religijos ir socialinių ryšių.