Britanijos ir Rusijos aljansas, sunaikinęs Ukrainą. Kaip ir kodėl atsirado Antantė

Kaip Europa aplenkė Aziją

Žmonija į XX amžių įžengė „jau susiskaldžiusiame pasaulyje“. Iš esmės tai pažymėjo eros, prasidėjusios XV amžiaus pabaigoje, pabaigą, kai Europos šalys pradėjo kolonizuoti aplinkinį „mažiau išsivysčiusį pasaulį“.

Tuo metu europiečiai galėjo pasigirti tik subjektyviu (tai yra, tik jie patys taip manė) moraliniu pranašumu prieš kitus pasaulio regionus, kuris, anot pačių europiečių, pasireiškė jų išpažįstama krikščionybe. Būtent po misionierių šūkiais vyko Amerikos kolonizacija. Tačiau tuo metu jų vystymasis neleido jiems reikšmingai išsiplėsti į geidžiamiausius pasaulio regionus – Artimuosius ir Tolimuosius Rytus.

Be to, Osmanų imperija, kuri XVI amžiaus pradžioje užkariavo Egiptą ir Palestiną, perimdama buvusį Šilko kelią – prekybos koridorių tarp Europos ir Azijos, pati turėjo ambicijų užkariauti Europą, atkurdama Romos imperiją po žaliosiomis islamo vėliavomis. Jos grėsmė buvo gana reali bent visą šimtmetį ir galutinai numalšinta tik 1683 m., po Europos valstybių koalicijos pergalės Vienoje.

Indijoje ir Kinijoje, kur vedė šie prekybos keliai, atitinkamai valdė galinga Mogolų imperija (nepainioti su mongolais) ir Mingų dinastija. Tuo metu nė viena Europos karalystė nebuvo pasirengusi konkuruoti su šiomis galybėmis.

Tačiau po dviejų šimtmečių situacija pasikeitė. Mokslo plėtra ir jos sukelta technologinė pažanga Europos valstybes pakėlė į iš esmės naują lygį. Dabar Europos armijos, aprūpintos naujais technologiniais ginklais, buvo keliais lygiais aukštesnės už bet kurios ne Europos valstybės armijas. Vienintelės, kurios galėjo pasipriešinti europiečiams už žemyno ribų, buvo jų buvusios kolonijos, kurios atsiskyrė po individualios laisvės šūkiais, bet tai jau kita istorija. Visos šios naujos valstybės buvo sutelktos Amerikoje, bet Eurazijoje ta pati Ukrainos kazokų valstybė, kuri bandė gyventi pagal panašius šūkius, buvo tiesiog sutriuškinta žemyninės Rusijos imperijos galios. Vakarų monarchijos daugiausia dėmesio skyrė Afrikos kolonizacijai, kurios juodaodžių dalis buvo jei ne primityvios bendruomeninės sistemos stadijoje, tai technologinio išsivystymo požiūriu priminė ankstyvųjų viduramžių Europą. Ir panašūs Azijos bei Ramiojo vandenyno regionai, kur rado visiškai naują žemyną – Australiją.

Tačiau pagrindinis „patiekalas“ gulėjo Azijoje, tiksliau, jos „civilizuotoje“ dalyje, o super prizas buvo kontroliuoti Indijos ir Kinijos teritorijas.

Europiečiai dalija pasaulį

Dabar europiečiai galėjo drąsiai primesti savo valią tiems, kurių atvirai bijojo jų protėviai. Rusijos imperija buvo numalšinusi klajoklių ordas, kurios nuolat kėlė grėsmę iš Eurazijos stepės migruojantiems rytų slavams. Dabar imperija perėmė būtent tos stepės kontrolę, taip atverdama kelią į Vidurinę Aziją, apie kurį pirmieji Maskvos kunigaikščiai galėjo tik pasvajoti.

Vietoj to, Vakarų Europos valstybės pradėjo kolonizuoti tolimąją Aziją. Opiumo karai su Kinija buvo šviesus ir daug ką atskleidžiantis momentas. Tik palyginti nedidelėms ekspedicinėms pajėgoms, iki dantų ginkluotoms ultramoderniais ginklais, pavyko „parklupdyti“ kadaise galingą imperiją. Europos karinis pranašumas dabar tapo akivaizdus visiems. Tie, kurių anksčiau bijojo, dabar drebėjo iš baimės. Ir jų vienintelis išsigelbėjimas liko galingiausių Europos kolonijinių imperijų priešiškumas.

Taigi, visą XVIII amžių dabartinės Kanados ir indėnų gentys išlaikė savo suverenitetą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos konfrontacijų dėka. Tarp jų netgi vyko visas Septynerių metų karas amžiaus viduryje, kuris kartais net vadinamas tikruoju Pirmuoju pasauliniu karu. Galiausiai, dėl Napoleono karų, Didžioji Britanija įsitvirtino Šiaurės Amerikoje (būsimoji Kanada) ir įgijo būdą užkariauti Indiją. Kolonizavusi visą žemyną – Australiją, Britanija pagaliau tapo galingiausia imperija pasaulyje. Prancūzija sutiko su antruoju vaidmeniu. Vis dėlto vietos užteko visiems.

Tada ir prasidėjo tikroji jūrinės Britanijos ir žemyninės Rusijos konfrontacija. O štai Vidurinės Azijos, Persijos ir Osmanų imperijos valstybės jau naudojosi tarptautine situacija. XIX amžiaus viduryje niekas netrukdė Rusijai įgyvendinti ilgametės savo monarchų svajonės ir „sugrąžinti Konstantinopolį“ ortodoksų monarcho valdžiai. Žinoma, tai reiškė Rusijos ortodoksų imperatorių. Niekas, išskyrus Didžiosios Britanijos interesus. Tuos pačius, kurie yra amžini. Būtent tada ir buvo sugalvota ši garsioji frazė.

Taip, kadaise grėsminga Osmanų imperija pati faktiškai tapo Vakarų valstybių protektorate. Galiausiai ši konfrontacija baigėsi Krymo karu, kai Rusijai nuraminti prireikė tiesioginės Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinės intervencijos. Tuomet Sankt Peterburgui buvo tiesiogiai nurodyta jo vieta. Tačiau vietos imperatorius iš karto „nesuprato“ ir po dviejų dešimtmečių prireikė dar vienos karinės kampanijos prieš turkus, tačiau šį kartą ji buvo padaryta be tiesioginio karinio susidūrimo tarp Didžiosios Britanijos ir Rusijos. Sankt Peterburgas suprato, kad britai čia turės nusileisti be karo. Rusijos imperija taip ir neįgijo taip trokštamo Konstantinopolio.

Panaši situacija susiklostė ir Azijoje. Rusijos imperijos karinė galia leido jai pareikšti pretenzijas į Indijos vandenyną, tačiau tai tiesiogiai prieštaravo Londono interesams, kuris praėjusiame amžiuje neišstūmė iš čia prancūzų, kad dabar čia prileistų kitus kolonizatorius. Krymo patirties pakako sustabdyti Rusijos puolimą Persijoje, tačiau toliau į rytus britai panaudojo kitokią taktiką – patys pradėjo užgrobti tai, ko Rusijai nepavyko padaryti. Taigi Britanija peržengė Indijos sienas ir okupavo Afganistaną. Būtent tada, XIX amžiaus viduryje, buvo nuspręsta, kas perims šiuolaikinio Turkmėnistano smėlynus ir Tibeto kalnus.

Rusams pavyko „pasivyti“ Turkmėnistaną, tačiau abi valstybės nusprendė padalinti Persiją į „įtakos zonas“. Neužgrobdamos ir nesunaikindamos valstybingumo, jos tiesiog padalijo „gyvą“ šalį. Vienu metu mažytė Andora išlaikė savo suverenitetą Europoje vien todėl, kad galingi kaimynai tiesiog negalėjo susitarti dėl jos padalijimo tarpusavyje. XIX amžiaus pabaigoje panašus likimas ištiko galingąją Persiją, turinčią tūkstantmetę istoriją. Beje, būtent nuo to laikotarpio viena didžiausių pasaulio naftos kompanijų „British Petroleum“ pradėjo savo daug trumpesnę istoriją.

Vokietija užėmė Rusijos vietą

Jei nežinotume tolesnės istorijos eigos, galėtume drąsiai prognozuoti, kad viskas prives prie karo tarp Rusijos imperijos ir Didžiosios Britanijos, bet mes žinome istoriją ir straipsnį pradėjome apie šių didžiausių imperijų sąjungos sudarymą 1907 m., pagal kurį jos tiksliai pasidalijo tarpusavyje minėtas įtakos sferas. Tad kas paskatino jas priimti tokį sprendimą?

Atkreipkite dėmesį, kad susitarime nebuvo paminėta Osmanų imperija, kuri taip pat buvo minėta aukščiau. Tiesa ta, kad ši valstybė XIX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais tolėjo nuo Britanijos link naujos galios, kuri tuo laikotarpiu iškilo Europoje.

Jei XIX amžiaus pradžioje politikos ekspertų būtų paklausta, kuri vokiškai kalbanti valstybė iš Vidurio Europos taps viena iš dominuojančių pasaulio valstybių, 99 % jų nedvejodami būtų įvardiję Austriją, kuri 1815 m., po pergalės prieš Napoleono Prancūziją, buvo savo galios viršūnėje, tais pačiais metais sostinėje surengusi nugalėtojų suvažiavimą. Jos kanclerio Klemenso Metternicho diktatu buvo surašytos naujos tarptautinių santykių taisyklės. Tačiau praėjo vos keli dešimtmečiai, ir ją iš viršenybės vokiškajame pasaulyje išstūmė Prūsija, kuri 1871 m. suformavo Vokietijos imperiją – Antrąjį Reichą.

Tęsinys kitame puslapyje: