„5 armijos. Į Kyjivą“

Vokiečių kariuomenė 1941 m. rugsėjo 19 d. įžengė į Kyjivą, kuris tuo metu buvo paliktas Raudonosios armijos dalinių. Per šią operaciją vokiečiai paėmė į nelaisvę 665 tūkstančius žmonių.

Po to, kai vokiečiai užėmė teritoriją prie Smolensko, Adolfas Hitleris nusprendė pulti Kyjivą. Užėmus Ukrainos žemes, buvo numatyta apsupti Maskvą, po kurios tikėtasi pasiekti SSRS kapituliaciją.

1941 m. rugsėjo viduryje fašistinės pajėgos nutiesė perėjas per Dnieprą pietinėse Kyjivo apylinkėse ir užėmė Bachmačą bei Nižyną, nutraukdamos geležinkelio magistralę „Kyjivas – Poltava – Charkivas“. Sovietų armijos apsupimo žiedas, kartu su Pietvakarių fronto vadovybe, užsivėrė Lochvycios rajone.

Mūšis dėl Kyjivo buvo dalis vokiečių puolamojo plano „Barbarossa“, o sovietų karinėje istorijoje jis žinomas kaip Kyjivo gynybos operacija. Vokiečių pusėje mūšyje dalyvavo armijų grupė „Pietūs“, o sovietų pusėje – Pietvakarių frontas, vadovaujamas generolo pulkininko Kirponoso, kuriam priklausė penkios armijos ir Pinsko flotilė.

Mūšis baigėsi vokiečių kariuomenės pergale. Sovietų pusės nuostoliai buvo didžiuliai: 700 tūkstančių žuvusių ir paimtų į nelaisvę, daugiau nei 1760 tūkstančių šaunamųjų ginklų vienetų, 411 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų, 28 419 pabūklų ir minosvaidžių, 343 kovinių lėktuvų. Šis pralaimėjimas prie Kyjivo tapo dideliu smūgiu Raudonajai armijai.

Rugsėjo 18 d. prasidėjo sovietų armijos pasitraukimas iš Kyjivo, o kitą dieną, rugsėjo 19 d., į miestą įžengė vokiečių kariuomenė. Tai atvėrė vokiečiams kelią į Rytų Ukrainą, Priešazovę ir Donbasą.

Sovietų armija atkūrė kontrolę Kyjive 1943 m. lapkričio 6 d., išvarė vokiečių okupantus ir atšventė pergalę. Mūšyje dalyvavo Pirmojo Ukrainos fronto pajėgos, vadovaujamos generolo Nikolajaus Vatutino, ir Pirmosios atskirosios Čekoslovakijos brigados.