Didžiulė katastrofa ištiko didžiausias pasaulio civilizacijas. Rizika pasikartoti bauginančiai didelė

Tam tikru žmonijos raidos etapu civilizacija tapo tokia pažengusi, kad sukūrė pasaulį, sujungtą globaliu prekybos tinklu. Ir staiga vienu momentu viskas sugriuvo. Kas iš tiesų įvyko? Kodėl tokios pažangios visuomenės kaip mikėniečiai ar hetitai beveik išnyko nuo Žemės paviršiaus? Ši istorija slepia daugiau paslapčių, nei gali pasirodyti, o jos aidai stebėtinai skamba ir šiandien.

Pirmasis istorijoje globalus kaimas

Tuometinis prekybos tinklas iš tiesų buvo įspūdingas. Ericas Cline’as savo knygoje „1177 m. pr. Kr.: civilizacijos žlugimo metai“ aprašo regioną, nusitęsusį nuo dabartinės Italijos iki Afganistano. Tai nebuvo tolimos, izoliuotos karalystės, o tikrai tarpusavyje susietas pasaulis.

Geriausias įrodymas apie šią tarptautinę prekybą – apie 1320 m. pr. Kr. nuskendęs Uluburuno laivas. Archeologai jame rado vario iš Kipro, alavo iš Afganistano ir gintaro iš Baltijos. Tai buvo tikras senovinis šiuolaikinių konteinerinių laivų atitikmuo.

„Šis vienas laivas yra vėlyvosios bronzos amžiaus tarptautinės prekybos mikrokosmas – tiek žaliavų, tiek gatavų gaminių“, – pažymi tyrinėtojas.

Ekonominė integracija leido vystytis pažangioms bronzos technologijoms. Vario ir alavo lydinys suteikė daug patvaresnę medžiagą nei anksčiau žinoti metalai, o tai reiškė karinį ir technologinį pranašumą.

Nelaimių grandinė

Cline’as teigia, kad žlugimą lėmė ne viena katastrofa, o daugybės nelaimių visuma. Didžioji sausra, trukusi nuo 1250 iki 1100 m. pr. Kr., buvo tik viena dėlionės dalis. Panašu, kad ji tęsėsi mažiausiai 150 metų, o kai kur net iki 300 metų. Prie bado prisidėjo žemės drebėjimai, siautę 1225–1175 m. pr. Kr. laikotarpiu, kurie sugriovė svarbiausius miestus ir uostus. Badu ir stichijomis nusilpusios visuomenės tapo lengvu grobiu užpuolikams. Paslaptingiausi iš jų – jūros tautos, du kartus puolusios Egiptą. Cline’as jas laiko labiau žlugimo simptomu nei pagrindine priežastimi.

„Jūros tautos – tai didysis bronzos amžiaus žlugimo simbolis. Manau, jos yra to dalis, bet ne vienintelė priežastis. Jos tiek pat yra žlugimo simptomas, kiek ir jo priežastis“, – aiškina tyrinėtojas.

Greičiausiai tai buvo klimato pabėgėlių grupės, pačios bėgusios nuo sausros ir bado. Jų antpuoliai dar labiau silpnino krentančias karalystes. Ne visos visuomenės patyrė žlugimą vienodai. Mikėniečiai ir minojiečiai žuvo visiškai, o asirai ir egiptiečiai gebėjo geriau prisitaikyti. Pasirodė, kad centralizuotos, hierarchinės sistemos buvo pažeidžiamesnės žlugimui. Daugelyje vėlyvosios bronzos amžiaus visuomenių politinė struktūra darė jas jautrias nelygybei ir socialiniam nestabilumui. Paradoksalu, bet tai, kas stiprino klestėjimo laikais, krizės akivaizdoje tapo jų Achilo kulnu.

Pažangos paradoksas

Žlugimo pasekmės buvo pražūtingos. Sunyko rašto sistemos, tokios kaip linijinis B raštas, nes skaitymo ir rašymo gebėjimai priklausė vos 1 % aukščiausiųjų sluoksnių. Tačiau katastrofa tapo ir technologinių permainų katalizatoriumi. Kipriečiai, iki tol buvę vario apdirbimo meistrai, greitai perėmė geležies technologiją. Naujas metalas pasirodė revoliucinis.

„Kipriečiai iš vario meistrų staiga tapo šios naujos geležies technologijos lyderiais. Paaiškėjo, kad geležis buvo daug geresnė plūgų ašmenims ir kalavijams, kurie daug efektyviau žudė priešus.“

Bronzos amžiaus žlugimo istorija yra svarbus priminimas, kad nė viena civilizacija nėra nenugalima. Apie 1177 m. pr. Kr. įvyko beveik visiškas šios civilizacijos nuosmukis, parodęs, kokios trapios gali būti net ir pažangiausios visuomenės. Kai daugybė krizių persidengia per trumpą laiką, sistema praranda gebėjimą atsitiesti. Žvelgiant į šią istoriją, sunku nepastebėti paralelių su dabartimi. Klimato kaita, socialinis nestabilumas, priklausomybė nuo sudėtingų tinklų – visa tai skamba pažįstamai. Ne, kalba eina apie paniką, o apie gebėjimą mokytis iš praeities. Bronzos amžiaus civilizacijos žlugimas rodo, kad net labiausiai išsivysčiusios visuomenės turi savo ribas. To verta nepamiršti stebint šiandienos klimato, technologinius ir socialinius iššūkius. Istorija neprivalo pasikartoti, tačiau rizika dabar yra bauginamai didelė.