Šaltojo karo pradžia. Kaip SSRS, JAV ir JK pasidalijo Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo?

Sąjungininkai pradeda operaciją „Whittles“... ir įkuria NATO

Vašingtonas taip pat suprato, kas vyksta, todėl parodė kūrybiškumą, kurio Kremlius nesitikėjo. Po dviejų dienų, 1948 m. birželio 26 d., prasidėjo operacija „Wittles“, kurios metu visi reikalingi produktai (maistas, vaistai, kuras ir kt.) buvo tiekiami oru per Tempelhofo oro uostą. Prisiminkime, kad tuo metu JAV buvo vienintelė šalis pasaulyje, turėjusi branduolinius ginklus, todėl SSRS nedrįso numušti savo sąjungininkų lėktuvų.

Sovietų kariuomenė galėjo tik stebėti, kaip veikia oro koridorius, kuris tik spartėjo. Piko metu aerodrome kas 45 sekundes nusileisdavo lėktuvas, prikrautas gyvybiškai svarbių atsargų 2 milijonams Vakarų Berlyno gyventojų.

Neatsargūs sovietų veiksmai turėjo priešingą poveikį. Vakarų šalys, priešingai, konsolidavosi susidūrusios su grėsme iš rytų. Jau 1948 m. rugpjūčio 1 d. Paryžiuje jos susitarė dėl Trizonijos formavimo – savo okupacinės zonos integravimo į Bizoniją (Paryžius išlaikė tam tikrą ekonominę kontrolę Vokietijos pramoniniuose regionuose iki devintojo dešimtmečio pradžios). O po šešių mėnesių, 1949 m. balandžio 4 d., buvo įkurta NATO – karinė sąjunga, įteisinusi garantijas savo narių apsaugai nuo bet kokios grėsmės. Sąlygomis, kai Europos centre buvo norima badu marinti metropolį, grėsmės šaltinis ir mastas buvo akivaizdūs.

1949 m. balandžio 17 d. per Velykų atostogas į Berlyną buvo pristatytas rekordinis 13 000 tonų krovinių kiekis. Jungtinės Valstijos pademonstravo, kad jokiomis aplinkybėmis nepaliks savo sąjungininkų bėdoje. Vašingtonas pasauliui pasirodė kaip efektyvus ir kūrybingas civilių gyventojų gynėjas, o Maskva – tikra barbarė. Kremlius galiausiai tai suprato. Kitas svarbus veiksnys buvo sąjungininkų kontrblokada, kurią jie nedelsdami įvedė prieš sovietų okupacinę zoną, atsakydami į Berlyno blokadą. O tai sukėlė ekonominių sunkumų sovietų administracijos kontroliuojamoje teritorijoje. Sukilimo tikimybė augo. 1949 m. gegužę visas pasaulis pamatė, kad NATO šalys logistiką oru organizuoja efektyviau nei SSRS sausuma.

Vokietija, VDR ir Berlyno siena

1949 m. gegužės 11 d. Maskva nusprendė nutraukti blokadą. Tačiau tai neišgelbėjo SSRS nuo akivaizdaus politinio pralaimėjimo pirmajame Šaltojo karo konfrontacijos etape. Oro maršrutas veikė iki rugsėjo 30 d. Šiuo laikotarpiu, Trizonijos pagrindu, 1949 m. gegužės 23 d. buvo paskelbta Vokietijos Federacinė Respublika. Prieš tai įvyko laisvi rinkimai, kuriuose laimėjo Krikščionių demokratų sąjunga. Dėl to jos lyderis Konradas Adenaueris tapo pirmuoju Vokietijos Federacinės Respublikos kancleriu. Įdomu tai, kad Bonos miestas buvo paskelbtas laikinąja sostine, o tai reiškė, kad nuo pat pradžių Vokietijos Federacinė Respublika tikėjosi susijungimo su sovietų okupacine zona, kas galiausiai įvyko po 41 metų.

Sovietų okupacijos zonoje, po neigiamos patirties rengiant gana laisvus rinkimus 1946–1947 m., kai administracijos remiama Socialistų vienybės partija vos laimėjo regioninius rinkimus (ji pralaimėjo vietos rinkimus Berlyne, kuris tuo metu buvo bendrai kontroliuojamas), vėliau buvo atsisakyta net parodomojo farso.

1949 m. spalį sovietų okupacinės zonos pagrindu buvo paskelbta Vokietijos Demokratinė Respublika. Ji sukūrė sovietinio valdymo sistemą su netikrais demokratiniais organais ir realia valdžia partijos aparato, susieto su Maskva, rankose. Kremlius prarado iniciatyvą Europoje ir toliau kartojo savo priešininkų veiksmus. Taigi 1955 m. buvo įkurta Varšuvos pakto organizacija – NATO analogas, o 1961 m. rugpjūtį pastatyta siena, izoliuojanti Vakarų Berlyną nuo VDR. Priežastis buvo paprastas žmonių pabėgimas iš VDR. 1949–1961 m. apie 3 milijonai žmonių kirto sieną vakarų kryptimi – prieš pastatant sieną, tereikėjo įsėsti į metro rytinėje Berlyno dalyje ir išlipti vakarinėje dalyje.

Berlyno siena tapo Šaltojo karo simboliu, o jos griūtis 1989 m. lapkritį žymėjo jo pabaigą. Ji taip pat tapo vakarietiško gyvenimo būdo pranašumo prieš sovietinį simboliu, nes žmonės ir toliau bandė patekti į Vakarų Berlyną, kol siena dar stovėjo. Tai padaryti pavyko apie 5000 žmonių, o mažiausiai 140 žmonių žuvo bandydami kirsti sieną.

Vokietijos Federacinė Respublika ir VDR vėl susijungė 1990 m. spalį (tiksliau VDR prisijungė prie VFR, kuri egzistuoja ir šiandien), taip užbaigdamos 45 metus trukusią susiskaldymo ir Šaltojo karo istoriją.

Kodėl Ukraina nėra Vokietija ar Korėja

Šiais laikais dažnai girdime palyginimus tarp Vokietijos padalijimo ir galimo „taikos plano“ Ukrainai. Šiuos palyginimus sunku rimtai analizuoti iš istorinės perspektyvos. Kontekstas yra per daug kitoks.

Vokietija buvo pripažinta pagrindine agresore Antrajame pasauliniame kare. Ji tapo vienintele suverenia šalimi, pralaimėjusia abu pasaulinius karus, ir abiem atvejais buvo pripažinta pagrindine kaltininke (kas ne visai tiesa Pirmojo pasaulinio karo atveju, nes jis prasidėjo nuo Austrijos-Vengrijos agresijos prieš Serbiją, o Vokietija buvo tik viena iš šios siaubingos istorinės įvykių grandinės grandžių). Todėl Ukrainos, agresijos aukos, lyginimas su „pagrindiniu agresoriumi istorijoje“ yra arba stulbinanti istorinė šventvagystė, arba tikslinga priešiška informacinė ir psichologinė operacija.

Palyginimas su korėjietiška versija, kuri atitinka Rusijos propagandos naratyvus, taip pat atrodo toli gražu neįgyvendintas (juk Kremlius teigia, kad plataus masto invazija yra vadinamųjų DLR ir LLR, kurios jau aštuonerius metus kariavo su Ukraina, gynimas). Agresija prieš Ukrainą, šalį, kuri atsisakė branduolinių ginklų, ir vėlesnė jos teritorijų aneksija yra precedento neturintis nusikaltimas taikai ir grėsmė žmonijos egzistencijai per visą istoriją. Būtent toks ir turėtų būti pagrindinis Ukrainos naratyvas.

Bent jau nereiklio Vakarų vartotojo akimis galima pateikti 1870–1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo pavyzdį, kai neišprovokuota ir galiausiai nenubausta Prūsijos agresija su vėlesne Prancūzijos teritorijų aneksija galiausiai kitame amžiuje lėmė pasaulinius karus.

Grįžtant prie Vokietijos padalijimo, iš pradžių tai buvo priverstinis, logiškas ir netgi teisingas žingsnis agresorės valstybės link. Ir tai reikėtų vertinti būtent efektyvaus agresoriaus nubaudimo kontekste, nes Vokietija galiausiai netapo karų Europoje iniciatore per vėlesnius dešimtmečius. Toks elgesys su agresoriumi iš tiesų davė rezultatą – ilgiausią istorijoje taiką Europoje. Kitas dalykas yra tai, kad naują karą Europoje pradėjo kitas nebaudžiamas agresorius (SSRS), kuris 1939 m. rugpjūčio 23 d. derybose kartu su nacistine Vokietija pasidalijo žemyną.