Archeologinė sensacija. Jie rado velnio pinigus. Jie buvo paslėpti daugiau nei tūkstantį metų

Metalo ieškikliu tyrinėdamas dirbamą lauką, vienas mėgėjas lobio ieškotojas aptiko radinį, kuris po žeme gulėjo daugiau nei tūkstantį metų. Taip prasidėjo nepaprasta istorija, atskleidžianti naujų žinių apie senovės žmonių religinius papročius. Dvejus metus jis vykdė paieškas netoli mažo Hezingeno miestelio, esančio prie Nyderlandų ir Vokietijos sienos. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip dar vienas atsitiktinis radinys, netrukus paaiškėjo esant tikra archeologine sensacija – po žeme slypėjo daugiau nei šimtas VII a. aukso ir sidabro monetų, šimtmečius laukusių savo atradėjo.

Senovinė kulto vieta

Paaiškėjo, kad radinys netoli Hezingeno nėra paprastas paslėptas lobis. Archeologai greitai suprato, kad susidūrė su itin svarbiu paveldo objektu – materialiu įrodymu pagoniškų religinių praktikų iš laikų, kai krikščionybė dar tik žengė pirmuosius žingsnius šiame regione. Tarp radinių buvo frankiškų auksinių tremisų ir sidabrinių sceatų, vadinamų „velnio pinigais“. Šis pavadinimas kilo iš ankstyvųjų krikščioniškų tekstų, kuriuose atsivertusieji raginami išsižadėti senųjų papročių. Šiandien šie radiniai suteikia neįkainojamos informacijos apie ankstyvąsias religines tradicijas ir žmonių pasaulėžiūrą.

„Auksinės monetos ir papuošalai buvo čia dedami reguliariai maždaug šimtą metų iš eilės“, – pasakoja archeologų komandos vadovas Jan-Willemas de Kortas.

Išplėtus kasinėjimus paaiškėjo dar įdomesni faktai. Tyrinėtojai aptiko VII a. kulto vietos liekanas – 17 stulpų duobių, išdėstytų linijoje, atitinkančioje saulės patekėjimo ir nusileidimo kryptis per lygiadienius. Tai rodo, kad šventvietė buvo naudojama ne tik religinėms apeigoms, bet ir kaip savotiška astronominė observatorija, susieta su gamtos ciklais. Dirvožemio analizė atskleidė, jog čia buvo aukojami ne tik brangūs daiktai, bet ir gyvūnai. Visa šventvietė veikė daugiau nei šimtmetį – maždaug nuo 590 iki 700 metų. Be to, monetų sudėtis atspindi to meto ekonominius pokyčius – nuo gryno aukso iki sidabrinių monetų laikotarpio pabaigoje.

Elitas ir tikėjimo kaita

Aukso aukas galėjo dovanoti tik turtingieji, todėl archeologai mano, kad ši vieta buvo skirta vietos elitui, siekusiam pabrėžti savo padėtį visuomenėje.

„Manau, kad ši šventvietė buvo naudojama vietinio elito, kuris per brangius aukojimus norėjo pademonstruoti savo statusą“, – sako Willem de Kortas.

Dar vienas intriguojantis aspektas – kada šios apeigos nutrūko. Maždaug apie 700 metus, t. y. mažiausiai pusšimčiu metų anksčiau nei oficialiai prasidėjo regiono krikščionizacija. Tai rodo, kad vietos elitas galėjo anksčiau priimti naują tikėjimą arba pamažu atsitraukti nuo senųjų pagoniškų praktikų. Šis atradimas paneigia paprastą krikščionybės plitimo, kaip vienkartinio įvykio, sampratą – tikėjimo kaita buvo ilgas, daugelį dešimtmečių trukęs procesas, kuriame skirtingi visuomenės sluoksniai keitėsi nevienodu tempu.

Hezingeno šventvietės atradimas atskleidžia, kokia sudėtinga ir daugiaplanė buvo šio regiono religinių permainų istorija. Be atidaus archeologų darbo šios monetos būtų likusios tik kolekcininkų retenybėmis. Dabar jos leidžia pažvelgti į užmirštą praeities pasaulį ir geriau suprasti, kaip žmonės išgyveno vieną svarbiausių kultūrinių lūžių Europos istorijoje.