„Pasakiau – nenoriu sviesto. Ir tada viskas prasidėjo…“ Jo istorijų apie sovietinę armiją klausosi net Vokietijoje

Nikolajevo pensininko Anatolijaus Ilčenkos vardas žinomas toli už Nikolajevo ribų – ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur jis šiuo metu gyvena. Ilčenka žinomas dėl savo absoliučios netolerancijos bet kokiai neteisybei, ypač kai ji kyla iš galingųjų, ypač iš vyriausybinių įstaigų. Jo piketai prie Nikolajevo srities administracijos, Nikolajevo savivaldybės, vietos teisėsaugos institucijų, Ukrainos generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos ir kitų institucijų dažnai sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio ne tik Ukrainoje. Šiuo metu Vokietijoje Anatolijus Ilčenka lieka ištikimas sau – net ir ten jis kovoja su bet kokia neteisybės apraiška: piketuoja prie vietos valdžios įstaigų, Ukrainos konsulato ir pan.

Neseniai Anatolijus Ilčenka novosti-n.org redakcijai atsiuntė savo memuarus apie savo patirtį sovietų armijoje.

SSRS karinė tarnyba buvo garbinga pareiga. Žiniasklaida armiją vaizdavo taip, kad troškau ten būti. Anuomet buvau gerai išauklėtas, vadinasi, visiškai laikiausi komunizmo statytojo kodekso.

1972 m. balandžio pabaigoje nuėjau į karinę registracijos ir šaukimo į tarnybą gauti šaukimo. Mane buvo numatyta šaukti rudenį, bet pareikalavau šaukimo gegužės 3 d., kai man sukako 18 metų. Jie išdavė šaukimą gegužės 4 d.

Pirmiausia buvau išsiųstas į mokymo dalinį Nikolajeve, Komsomolskajos gatvėje, kur buvo ruošiami ryšių seržantai. Paaiškėjo, kad mano klausa nebuvo pakankamai gera radijo operatoriui. Buvau perkeltas į kitą mokymo dalinį, taip pat Nikolajeve, kur buvo ruošiami artilerijos seržantai.

Prisimenu savo pirmąją vakarienę su artileristais. Jie davė mums duonos, virtų kruopų, gabalėlį žuvies ir arbatos. Pradėjome valgyti. Priėjo seržantas ir padėjo ant stalo lėkštę su cilindriniais sviesto gabalėliais. Visi iškart puolė griebti sviesto. Atrodė, kad sviesto gabalėlių buvo mažiau nei žmonių prie stalo, ir kažkas liks nepavalgęs. Kai visi pasiėmė savo sviestą, lėkštėje pamačiau tik ketvirtadalį porcijos. Niekada nebuvau pilvo vergas, todėl sviesto nepaėmiau. Seržantas paklausė: „Kieno sviestas?“ Kažkas parodė į mane pirštu. Seržantas liepė man paimti sviestą, į ką aš abejingai atsakiau: „Nenoriu.“ Tai supykdė seržantą, ir jis liepė man vėl paimti sviestą. Aš jo visai nenorėjau ir nepaėmiau.

Tą vakarą mus muštravo aikštėje. Seržantas manė, kad nepakankamai aukštai keliu kojas. Jis liepė man atsisėsti ant suolo ir pasakė, kad vėliau mane muštruos vieną. Aš ten atsisėdau. Kai sutemo, seržantas visus nuvedė į kareivines, bet manęs nepašaukė; matyt, jis tiesiog mane pamiršo. Matyt, net kareivinėse seržantas nepastebėjo, kad trūksta vieno belaisvio. Aš vykdžiau jo įsakymą ir sėdėjau. Dalies budintysis eidamas pro šalį paklausė, ką aš čia veikiu. Atsakiau, kad vykdau seržanto įsakymą – sėdžiu. Kažkodėl tai supykdė budėtoją, kuris pasakė, kad turi būti tikru vėpla, kad vykdytum tokius įsakymus. Kitą dieną seržantas pasikvietė mane. Priėjau prie jo, kaip buvome mokyti, bet kažkas jam nepatiko. Jis nusivedė mane į tualetą, davė seną dantų šepetėlį ir liepė juo valyti tualetus. Aš atsisakiau. Taigi tas dalinys nusprendė manimi atsikratyti.“

Po kelių dienų buvau perkeltas į Renio miestą Odesos srityje, į pontoninį dalinį ant Dunojaus kranto. Tai buvo „Jaunojo kario kursas“. Tarnavau noriai. Turėjau pakankamai maisto. Buvau įpratęs dirbti, todėl sąžiningai atlikau savo „garbingą pareigą“. Vieną dieną mus nuvežė į šaudyklą ir surengė šaudymo įskaitą. Mano šaudymas buvo įvertintas „gerai“. Kiti gavo nepatenkinamus įvertinimus. Tai nebuvo keista, nes šaudėme pirmą kartą, neturėjome jokių mokymų ir jokios patirties. Atvežė pietus. Į mūsų lėkštes įdėjo maisto, bet ne visiems, tik tiems, kurie gavo „patenkinamą“ ar aukštesnį įvertinimą. Tie, kurie gavo nepatenkinamus pažymius, buvo išrikiuoti į ir jiems buvo įsakyta bėgti toli į kalną, o paskui atgal žemyn. Tik tada jie gavo pietus. Po to sovietinės armijos spindesys mano akyse šiek tiek išblėso.

Po priesaikos buvome paskirti į kuopas. Čia pirmą kartą susidūriau su armijos kastomis, kurios buvo sudarytos pagal tarnybos trukmę. Naujokai buvo vadinami salagomis, o tie, kurie tarnavo pastaruosius šešis mėnesius, – seniais. Kuopos politrukas išskirstė mus po narus. Man paskyrė vietą apačioje. Tą vakarą seniai perskirstė lovas. Man paskyrė viršuje, bet man nebuvo svarbu, kur miegoti, todėl nesiskundžiau. Senis Farmanianas miegojo apačioje. Ryte atsikėlęs, jis parodė į savo lovą ir tarė: „Klausyk, salaga, paklok lovą.“ Aš atsakiau: „Pasiklok  pats.“ Visi salagos pasiklojo savo ir senių lovas. Aš pasiklojau tik savo. Farmanianas tarė seržantui: „Volodia, ar girdėjai?“ Seržantas liepė man prieiti prie jo. Priėjau prie jo teisingai, bet už neteisingą priėjimą gavau du baudos punktus.

Tą vakarą atsisakiau iš naujo prisiūti senio apykaklę ir neblizginau jo batų. Dėl to nemiegojau iki antros valandos nakties, valydamas rūsį – atidirbinėdamas už baudą.

Kitą rytą gavau dar dvi nuobaudas, vėlgi už tai, kad neteisingai priėjau, nors priėjau teisingai. Nuo to laiko kartojosi tas pats. Seniams netarnavau. Nuobaudų skaičius didėjo. Miegojau keturias valandas per dieną, nes atidirbinėjau už baudas. Tačiau kiti salagos pareigingai tarnavo seniams ir miegojo po aštuonias valandas.

Miego trūkumas mane išvargino, bet tai manęs nepakeitė. Vieną vakarą seržantas pasakė, kad keturios valandos miego man per daug ir kad gulsiuosi pusę penkių, o kelsiuosi šeštą su visais kitais. Jis paaiškino, kad jie mane palauš ir būsiu toks, kaip visi kiti. Tą naktį man buvo įsakyta išvalyti sandėliuką, kuris buvo kareivinių rūsyje. Ten buvo dvejos metalinės durys, užrakintos skląsčiais. Tą naktį užrakinau abi duris ir užmigau ant kilimėlių. Sargybinis tai pastebėjo ir pažadino seržantą. Jie iškvietė budintį pareigūną. Kilo sujudimas, nes praėjo mažiau nei šeši mėnesiai nuo tada, kai šio karinio dalinio kareivis nusišovė, neatlaikęs diedovščinos. Kai beldė į duris, neatsiliepiau, nes miegojau kaip užmuštas. Dalies budėtojas iškvietė dalinio vadą. Jie atidarė abejas duris ir puolė ant manęs – iš pradžių mane sumušė ir iškeikė kaip niekad anksčiau. Po to „geriausia pasaulyje“ sovietų armija mano akyse visiškai prarado savo spindesį.