Europoje atrastos priešistorinės megastruktūros. Ekspertams jų nepavyko aptikti tūkstančius metų

Kraso plynaukštė Slovėnijos ir Italijos pasienyje per tūkstantmečius slėpė kažką, kas verčia iš naujo pažvelgti į priešistorinės Europos vaizdą. Po žemės sluoksniais ir tankia augmenija slypėjo tokios didelės konstrukcijos, kad sunku patikėti jų senove. Ką iš tikrųjų rado archeologai? Tai ne įprasti gyvenviečių pėdsakai ar kapavietės. Šis atradimas – kur kas įspūdingesnis: milžiniškos sistemos, kurioms sukurti reikėjo nepaprastos organizacijos ir žinių. Tokie mastai verčia klausti, ar nepernelyg ilgai menkinome senųjų bendruomenių išsivystymo lygį.

Sensacingas atradimas Slovėnijos–Italijos pasienyje

Tyrinėjant apie 870 kvadratinių kilometrų teritoriją buvo nustatyti keturi akmeniniai megastatinių įrenginiai. Jų ilgis siekia nuo 530 metrų iki įspūdingų 3,5 kilometro, todėl jie priskiriami prie didžiausių priešistorinių medžioklės sistemų, žinomų Europoje. Šios struktūros stebėtinai panašios į vadinamuosius „dykumų aitvarus“ – plačias medžioklės gaudykles, iki šiol aptiktas daugiausia Vakarų Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Tai pirma tokia aiški tokio tipo medžioklės sistema, rasta Europoje.

Visos konstrukcijos buvo sudėtos iš laisvai sukrautų kalkakmenio akmenų, formuojant 1–1,5 metro pločio sienas. Nors šiandien jų aukštis dažniausiai nesiekia pusės metro, tyrėjai mano, kad iš pradžių jos buvo šiek tiek žemesnės nei metras. Iš paukščio skrydžio šios struktūros primena milžiniškus piltuvus, vedančius į paslėptas užtvaras-duobes. Medžioklės sistemos išnaudojo natūralias kraštovaizdžio ypatybes, įskaitant skardžius, kur žvėrių bandos galėjo būti lengviau apsuptos ir sugautos.

Atradimą lėmė modernios technologijos – lazerinis vietovės skenavimas iš oro, leidęs „peržvelgti“ tankią augmeniją ir atskleisti struktūras, nematomas tradicinių tyrimų metu. Radiokarboninės analizės rodo, kad šios megastruktūros buvo apleistos dar iki bronzos amžiaus pabaigos. Tai leidžia manyti, kad jos gali būti dar senesnės nei manyta.

Neregėto masto visuomeninė organizacija

Statybų mastas kelia pagarbą. Didžiausiai struktūrai sukurti prireikė daugiau nei 5000 darbo valandų – tai gerokai viršija vienos šeimos ar mažos grupės galimybes.

„Šie įrenginiai atskleidžia esminius priešistorinio gyvenimo aspektus: bendruomeninės veiklos koordinavimą už šeimos ribų, kraštovaizdžio pritaikymą infrastruktūros reikmėms ir gyvūnų ekologijos derinimą su architektūriniu įžvalgumu“, – aiškina tyrėjai iš Liublianos universiteto.

Toks darbo organizavimo lygis rodo sudėtingą visuomenės struktūrą, kur bendruomenės galėjo sutelkti didelius žmogiškuosius išteklius ilgalaikiams projektams. Tai priverčia iš naujo permąstyti mūsų įsivaizdavimą apie priešistorinius Europos gyventojus. Šių megastruktūrų statyba reikalavo ne tik puikios koordinacijos, bet ir gilių žinių apie vietos gamtą ir gyvūnų elgesį. Tai buvo stambaus masto spąstai laukiniams žvėrims medžioti, atskleidžiantys pažangias medžioklės strategijas, gerokai viršijančias paprastą maisto įgijimą.

Kūrėjų išradingumas matomas ir tuo, kaip jie pasinaudojo natūraliomis kraštovaizdžio savybėmis. Skardžiai ir nuolydžiai tapo neatskiriama spąstų sistemos dalimi, liudydami apie architektūrinę viziją ir gebėjimą mąstyti kraštovaizdžio infrastruktūros kategorijomis.

Šis atradimas atveria naujas tyrimų kryptis Europos archeologijoje. Jei panašių struktūrų aptinkama kitur žemyne, jos gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie priešistorinių Europos bendruomenių socialinę organizaciją ir technologijas. Kraso plynaukštė gali būti tik pradžia daug platesnės istorijos apie sudėtingas medžioklės sistemas, kuriomis naudojosi mūsų protėviai.