Prieštaringai vertinama mūsų protėvių paslaptis. Štai ką iš tikrųjų jie valgė...

Tokie prisitaikymai kaip rūgštus skrandžio pH, įrankių gamybos įgūdžiai ir ugnies naudojimas leido mūsų protėviams efektyviai naudoti dvėselieną, sumažinant infekcijos riziką ir maksimaliai padidinant energijos gavimą.

Naujas Ispanijos paleontologų, archeologų ir ekologų tyrimas suteikia naujų įžvalgų apie hominidų dvėselienos vartojimo privalumus ir trūkumus.

Pasak autorių, pagrindinis dvėselienos privalumas yra tas, kad maistui gauti reikia gerokai mažiau pastangų, palyginti su medžiokle. Tačiau kaip trūkumus jie nurodė didelę patogenų perdavimo riziką ir pavojų būti užpultam plėšrūno, taip pat norinčio suėsti gyvūno gaišeną.

Tačiau naujausi tyrimai pateikia visiškai kitokį scenarijų, metantį iššūkį tariamiems su dvėselienos vartojimu susijusiems trūkumams. Pasirodo, dvėseliena yra patikimesnė nei manyta anksčiau – ji paprastai yra prieinama, kai trūksta kitų maisto šaltinių, todėl tai yra labai svarbus išlikimo išteklius maisto trūkumo metu.

„Kai nugaišta dideli sausumos ir jūros žinduoliai, jie suteikia daug lengvai prieinamo maisto“, – sako Ana Mateos, pagrindinė tyrimo autorė.

Nuo neatmenamų laikų žmonės buvo prisitaikę efektyviai rinkti maitą. Tai įrodo mūsų rūgštus skrandžio pH, kuris veikia kaip apsauga nuo patogenų ir toksinų. O pradėjus naudoti ugnį, infekcijos rizika gerokai sumažėjo.

„Be to, žmonės, palyginti su kitais žinduoliais, gali įveikti didelius atstumus sunaudodami santykinai mažai energijos, o tai būtina norint rasti pakankamai dvėselienos“, – aiškina Mateos.

„Net ir paprasčiausi įrankiai gali būti naudojami perpjauti storą didelių žinduolių odą, pasiekti jų vidų ir efektyviai nugramdyti mėsos likučius nuo maitos, o akmenys, naudojami kaip plaktukai, gali sulaužyti kaulus, kad būtų galima pasiekti riebalus ir kaulų čiulpus“, – aiškina tyrimo bendraautoris Jesús Rodríguez.

Žmonės visada naudojo dvėselieną kaip alternatyvų ir efektyvų maisto šaltinį, papildantį medžioklę ir rinkimą.

Nuo tada, kai pirmą kartą sužinojome, kad mūsų protėviai valgė mėsą, svarstėme, ar jie patys jos nemedžiojo. Tyrimai rodo, kad, atsiradus technologinėms galimybėms medžioti stambius gyvūnus, maitų rinkimas buvo nutrauktas.

Šiandien žinome, kad dvėseliena vaidina esminį vaidmenį ekosistemose ir kad visos mėsėdžių rūšys ją didesniu ar mažesniu mastu vartoja.