Sensacingas atradimas Vilniuje. „Jie sunaikino armiją, katastrofiškai atsitraukiant iš Rusijos“

Dviem šimtmečiams susiformavo kolektyvinėje sąmonėje Napoleono karių, žūstančių Rusijos snieguose, įvaizdis. 1812 metų katastrofiškas atsitraukimas buvo laikomas pasakojimu apie tokį žiaurų šaltį, kad „užšaldė kraują gyslose“. Tačiau naujausi genetiniai atradimai rodo, jog istorija gali būti kur kas sudėtingesnė – mirtį galėjo lemti ne tik šaltis. Mokslininkai pasitelkė metodus, kurie dar visai neseniai atrodė kaip mokslinė fantastika, kad perskaitytų tiesą, įrašytą karių kauluose.

Genetinė analizė suteikia naują šviesą Napoleono armijos tragedijai

Tyrėjai ištyrė genetinę medžiagą iš trylikos karių dantų, rastų masinėje kapavietėje Vilniuje. Paleogenomikos metodai leido nustatyti genetinius dviejų pavojingų ligų sukėlėjų pėdsakus: Salmonella enterica, sukeliančią paratifą, ir Borrelia recurrentis, atsakingą už utėlių platinamą grįžtamąją karštligę. Tai pirmas tyrimas, pateikiantis tiesioginius įrodymus, kad paratifas galėjo lemti masinę Napoleono karių mirtį. Iš kapo, atrasto 2001 metais, buvo iškasta daugiau nei 3200 žmonių palaikų.

„Mūsų tyrimas pateikia pirmuosius tiesioginius įrodymus, kad paratifas prisidėjo prie Napoleono karių mirties katastrofiško atsitraukimo iš Rusijos metu“, – aiškina tyrėjų komanda.

Napoleono armijos gydytojo J. R. L. de Kirckhoff užrašai įgauna naują reikšmę. Jo išsamūs aprašymai apie plačiai paplitusį viduriavimą ir karščiavimą karių gretose atitinka paratifo simptomus. Svarbiausiu faktu tapo užterštas maistas: kariai valgė sūdytus burokėlius, rastus namuose nuo Oršos iki Vilniaus, ir gerdavo jų sultis.

„Viduriavimas buvo plačiai paplitęs mūsų gretose Lietuvoje. Beveik kiekviename name rasdavome didžiules statines sūdytų burokėlių, kuriuos valgydavome ir gerdavome jų sultis, kai troškulys vargino, kas labai trikdė mūsų organizmą ir stipriai dirgino virškinimo sistemą“, – rašė de Kirckhoff.

Užteršto maisto ir tragiškų sanitarinių sąlygų derinys sukūrė idealias sąlygas užkrečiamųjų ligų plitimui. Tai aiškiai parodo, kaip net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi veiksniai galėjo lemti istorijos eigą.

Daugiabriaunė katastrofa: daugiau nei tik šaltis

Napoleono Rusijos kampanija nuo 1812 metų spalio iki gruodžio nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių. Iš 500–600 tūkstančių karių išgyveno vos apie 50 tūkstančių. Mokslininkai pabrėžia, kad mirtis buvo įvairių veiksnių susipynimo rezultatas: organizmo išsekimas, temperatūra iki –27 °C, badas ir užkrečiamosios ligos – paratifas bei utėlių platinama grįžtamoji karštligė.

„Tikėtina, kad karių mirtis buvo dėl nuovargio, šalčio ir kelių ligų derinio, įskaitant paratifą ir grįžtamąją karštligę“, – teigia tyrimo autoriai.

Šis atradimas turi platesnę reikšmę karo istorijos supratimui. Kaip pažymi tyrėjas Carles Lalueza-Fox, tikėtina, kad praeityje daugiau karių žūdavo dėl ligų nei mūšiuose. Naujausi tyrimai primena istorikams, kad net patikimi pasakojimai gali reikalauti peržiūros, kai atsiranda naujų įrodymų. Šiuolaikinis mokslas palaipsniui atskleidžia vis pilnesnį praeities vaizdą. Napoleono nesėkmė Rusijoje rodo, kad istorija dažnai yra kur kas sudėtingesnė nei gali pasirodyti.