Kas iš tikrųjų nutiko Velykų saloje? Naujas tyrimas sukėlė sensaciją

Tačiau nauji Rapa Nui (kitas Velykų salos pavadinimas) nuosėdų tyrimai rodo, kad jų pasaulį sunaikino ne žmonės, o šimtmečius trukusi sausra.

Remiantis populiaria teorija, kai kurie tai vadina „ekocidu“, Rapa Nui gyventojai, žinomi dėl savo monumentalių moai statulų, patys nusiaubė salą kirsdami miškus ir naikindami ekosistemą.

Tačiau nauji Lamont-Doherty Žemės observatorijos (JAV) komandos tyrimai rodo, kad salos likimą radikaliai pakeitė ne žmonės, o užsitęsusi sausra.

Tyrėjai paėmė nuosėdų kernus iš dviejų gėlavandenių šaltinių: Rano Aroi durpyno ir ežero Rano Kao krateryje. Analizuodami augalų lapų vaško vandenilio izotopų sudėtį, jie rekonstravo 800 metų kritulių rekordą.

Rezultatai, paskelbti žurnale „Communications Earth & Environment“, aiškiai parodė, kad kritulių kiekis smarkiai sumažėjo maždaug nuo 1550 m. ir išliko mažas daugiau nei šimtmetį.

„Mes apskaičiavome ilgalaikį kritulių kiekio sumažėjimą apie 600–800 milimetrų per metus, palyginti su ankstesniais trimis amžiais“, – teigė pagrindinis tyrimo autorius Redmondas Steinas.

Būtent ištikus sausrai, Velykų saloje prasidėjo gilūs kultūriniai pokyčiai.

„Mūsų nustatytos sausros laikas sutampa su ahu apeiginių platformų nykimu, Rano Kao ežero, kaip svarbios ritualinės vietos, atsiradimu ir naujos socialinės hierarchijos, Tangata Manu, pradžia, kurioje valdžia buvo įgyjama per sportines varžybas, o ne per su moai statulomis susijusius protėvius“, – aiškina Steinas.

Tai rodo, kad visuomenė ne žlugo, o prisitaikė prie pasikeitusių sąlygų.

Nauji atradimai meta iššūkį populiariam „ekocido“ naratyvui.

„Nors tiesa, kad Rapa Nui miškai buvo palaipsniui kertami, daugelis tyrimų kelia abejonę dėl savęs naikinimo hipotezės. Nėra tvirtų įrodymų, kad demografinis nuosmukis įvyko prieš europiečių atvykimą“.

Kitaip tariant, salos gyventojai išgyveno katastrofišką sausrą ir sugebėjo išlaikyti savo visuomenę nepaisant ekstremalių klimato sąlygų.

„Mums, XXI amžiaus žmonėms, šis tyrimas turi simbolinę reikšmę. Svarbiausia pamoka yra ta, kad žmonės yra atsparūs“, – pabrėžia Steinas.

Tačiau užuot ieškojęs moralinio įspėjimo Rapa Nui istorijoje, jaunasis mokslininkas ragina mus įsiklausyti į salos gyventojus ir kitus Ramiojo vandenyno salų gyventojus, kurie jau kovoja su klimato kaitos padariniais.

Taigi, Velykų salos istorija pasirodo esanti ne susinaikinimo, o išlikimo istorija. Tačiau kol kas galime būti tikri, kad sala su savo monumentaliomis statulomis pritraukia daugelio mokslininkų dėmesį ir greičiausiai bus paskelbtas ne vienas tyrimas, kuris šiek tiek daugiau paaiškins vis dar paslaptingą salos istoriją.