Jų atlaikė 2000 metų, o mūsiškis po dešimtmečių subyra. MIT pagaliau atskleidė senovės Romos statybininkų paslaptį

Romos akvedukai ir miesto sienos stovi nepajudinami jau beveik du tūkstantmečius, nepaisant žemės drebėjimų, erozijos ir klimato pokyčių. Pasirodo, senovės statytojai turėjo technologiją, kurios principus tik šiandien pradedame suprasti. Masačiusetso technologijos instituto (MIT) tyrėjai, vadovaujami prof. Admiro Masico, atrado Pompėjoje puikiai išsilaikiusį statybos aikštelės fragmentą, atskleidusį senovinę tinko maišymo technologiją.

Paaiškėjo, kad romėnai naudojo „karšto maišymo“ metodą: sausai maišė smulkintas degintas kalkes su vulkaniniais pelenais ir kitais komponentais, o vandens pridėdavo tik pabaigoje. Tai sukeldavo egzoterminę reakciją, kurios metu susidarydavo reaktyvios kalkių granulės – jos užpildydavo įtrūkimus ir leido betonui „savarankiškai taisytis“. Vulkaniniai pelenai taip pat reagavo su tirpalu, palaipsniui sutankindami ir sukietindami medžiagą. Skirtingai nei šiuolaikinis betonas, romėnų medžiaga buvo dinamiška ir ilgainiui tik sustiprėjo.

Atrasta technologija gali turėti didelį poveikį šiuolaikinei statybai: naujos kartos medžiagos galėtų savidiagnozuotis ir susitaisyti, ilgiau tarnauti bei sumažinti cemento gamybos anglies pėdsaką. Tai pavyzdys, kaip archeologija ir medžiagų inžinerija gali suteikti praktinių sprendimų ateičiai. Romos betono istorija primena, kad kartais geriausios inovacijos slypi ne tik žvelgiant į ateitį, bet ir mokantis iš praeities.