Mirtys po kapo atvėrimo: kodėl Tutanchamono prakeiksmas iki šiol neduoda ramybės pasauliui

Kaip Tutanchamono kapo atradimas sukūrė vieną baisiausių XX amžiaus legendų.

Jaunojo faraono, valdžiusio prieš daugiau nei 3200 metų, kapo atradimas tapo vienu sensacingiausių XX amžiaus archeologinių įvykių. H. Carterio komanda aptiko beveik nepaliestą kapą su Karališkojo nekropolio antspaudu ir daugybe lobių – nuo ​​auksinės laidotuvių kaukės ir papuošalų iki baldų, žaidimų ir namų apyvokos daiktų.

Tačiau atradimo džiaugsmą greitai nustelbė tragiškų sutapimų virtinė. Praėjus mėnesiui po kasinėjimų, mirė ekspedicijos finansininkas lordas Carnarvonas. Jo mirtis nuo kraujo užkrėtimo po uodo įkandimo sukėlė gandus apie mistinį „faraono prakeiksmą“. Mitą kurstė britų žiniasklaidos pranešimai apie keistus sutapimus – pavyzdžiui, H. Carterio negyvą kanarėlę, kurią tariamai sudraskė kobra.

Laikui bėgant, „Tutanchamono prakeiksmo“ istorija tapo kultūriniu reiškiniu, įkvėpusiu dešimtis filmų ir romanų. Tačiau moksliniai įrodymai paneigė šį mitą. 2002 m. atliktas tyrimas parodė, kad archeologai, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su kapu, vidutiniškai gyveno tiek pat ilgai, kiek ir jų amžininkai.

Šiandien Tutanchamono kapas išlieka ne tik Senovės Egipto didybės simboliu, bet ir priminimu, kaip lengvai sensacingumas ir nežinomybės baimė gali paversti mokslą legenda.