Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Lietuvoje nauja mada – turėti genealoginį medį

2011-11-19 (5) Rekomenduoja   (15) Perskaitymai (330)
    Share

Namuose pasikabinti savo genealoginį medį tapo madinga. Protėvių ieškojimo virusu užsikrėtė ne tik turintieji bajoriško kraujo, bet ir tie, kuriems tiesiog smalsu sužinoti, kiek siekia jų šaknys.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Lietuvos archyvų skaityklos – sausakimšos. Nemaža dalis lietuvių čia užsuka ieškodami savo pavardės bajorų sąrašuose, o neradę genealoginio medžio nesudarinėja. Tačiau maždaug du trečdaliai besidominčiųjų savo giminės praeitimi archyvų duris varsto iš smalsumo. Ir nesvarbu, ar protėviai buvo amatininkai, valstiečiai, ar kilmingi miestiečiai, ieškantieji stengiasi atkurti kuo platesnę giminės istoriją.

Visi žurnalo „Veidas“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad pradėjus ieškoti giminės šaknų apima azartas. Sunku sustoti, nes norisi sužinoti vis daugiau. Nors genealoginio medžio sudarinėjimas – kruopštus ir sunkus darbas, be to, nepigus malonumas, tačiau taip iš praeities ne tik iškrapštomi konkrečios giminės atstovai, bet ir lyg mozaika dėliojasi visos šalies istorija.

Kretingiškė Jolanta Klietkutė, penkerius metus sudarinėjanti dviejų giminių – iš mamos ir tėvo pusės – genealoginius medžius, sako, kad pradėjusi domėtis protėviais iš rastų senelio brolio laiškų sužinojo, kaip atrodė Vilnius XX a. pradžioje, kaip valstiečiams tekdavo po 50 km eiti pėsčiomis parsinešti miltų ant pečių, ir kitų įdomių dalykų.

Rimvydas Butautas-Kudirka, sudaręs didžiausią Lietuvoje genealoginį medį, kuriame 1240 žmonių, de jure susietų kraujo ar vedybiniais ryšiais, mano, kad, išsiaiškinęs protėvių pavardes, užsiėmimus, gyvenamąją vietą, ne tik prisilieti prie savo šaknų, bet ir sužinai ištisų kaimų istoriją.

Paralelės su protėvių gyvenimu

Beje, išsiaiškinus giminystės ryšius dažnai atnaujinamas ir nutrūkęs bendravimas su gyvais giminaičiais. J.Klietkutė, jau suradusi 280 gentainių ir genealoginį medį įkėlusi į interneto svetainę, neslepia, kad čia atradę save su ja susisiekė tolimi giminaičiai, su kuriais iki tol nebuvo bendravusi.

O genealoginių medžių sudarymu užsiimantis Vilius Botyrius, išsiaiškinęs, kad daugelis jo giminaičių išvyko į Ameriką, paieškas tęsė jau šios šalies archyvuose. „Mano šaknys plebėjiškos, siekia tik XIX a. pradžią, be to, Lietuvos archyvuose radau labai nedaug žinių apie savo giminę, tačiau Amerikoje rasti dokumentai padėjo atsekti ryšius su ten gyvenančiais giminaičiais. Dabar su jais bendraujame“, – vieną domėjimosi savo šaknimis pranašumų atskleidžia V.Botyrius.

Pasak J.Klietkutės, kiekvieną kartą vartant archyvinius dokumentus ir suradus ką nors naujo apima atradimo džiaugsmas. Išsiaiškinusi, kad tarp jos tolimų giminaičių buvo vienuolių ir kunigų, moteris tai susiejo ir su savo gyvenimu. Mat iki tol J.Klietkutei būdavo keista, kodėl ji vienintelė iš šeimos atsakymų į įvairius klausimus ieško tikėjimo tiesose. Taip pat ji suprato, kodėl visą gyvenimą yra savotiška maištininkė. „Pasirodo, mano proproseneliai po baudžiavos panaikinimo vieni pirmųjų išsikėlė už dvaro ir įkūrė kaimą. Dar sužinojau, kad senelis buvo šaulys ir kalėjo Sibire, o prosenelis klajojo po Ukrainą“, – pasakoja moteris.

Pašnekovė mano, kad tokių dalykų apie savo giminę nebūtų išsiaiškinusi, jeigu ne pagavęs azartas sudarinėti genealoginį medį. Pirmiausia ji prašė, kad viską, ką prisimena, apie giminaičius papasakotų artimieji, o paskui pradėjo darbą archyvuose. „Randi, pavyzdžiui, giminaičio krikšto datos įrašą, prie jo dažniausiai būna nurodyta, kada susituokė tėvai. Tada kelerių metų atkarpoje galima ieškoti, kiek vaikų jie susilaukė. Taip skaitant bylas, ieškant pavardžių, kurios susijusios giminystės ryšiais, einama vis gilyn. Tačiau būna, kad įrašai nutrūksta. Štai išsiaiškinau, kad mano proprosenelis vedė kilmingą merginą, tačiau daugiau jokių duomenų nerandu“, – kaip ieško giminaičių, atskleidžia kretingiškė.

Už surastą kartą – apie 400 Lt

J.Klietkutė giminaičių ieško pati, todėl darbas užsitęsė ne vienus metus. Paieškas apsunkina tai, kad pirmiausia archyve sudarytuose sąrašuose reikia susirasti reikiamą knygą, tada ją užsisakius tenka laukti dvi dienas, kol bus galima perversti. Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria archyvų lankytojai, kad byloms su asmens duomenimis nustatytas šimto metų apribojimo terminas, – žmonių, gimusių po 1908 m., įrašus gali pamatyti tik nedidelė, profesionalių genealogų grupelė, išsiėmusi leidimus paslapčių saugojimo tarnyboje. Ieškoti giminės šaknų trukdo ir didelės eilės archyvuose. Tad kai kurių dokumentų gali tekti laukti net iki metų.

Norėdami išvengti tokių nepatogumų, nemažai žmonių naudojasi profesionalių genealogų paslaugomis. „Pačiam reikėtų knaisiotis trejus ar daugiau metų, o genealogas suranda per pusmetį. Be to, reikia mokėt skaityti senąja rusų kalba, turėt kantrybės išsišifruoti suplyšusias knygas. Tai sunkus darbas“, – įsitikinusi Audronė Musteikienė. Jai duomenis, reikalingus genealoginiam medžiui, kuriame apie 400 giminaičių, o šaknys siekia XVI a. pabaigą, padėjo surasti istorikė. Taip pat daug duomenų iš Sankt Peterburgo archyvo atsiuntė privačiai dirbantis genealogas. Jo paslaugos prieš dešimt metų moteriai kainavo šimtą dolerių.

Šiandien už surastą šeimą, kurią dažniausiai sudaro šeši septyni žmonės, užsienio šalių archyvuose dirbantiems genealogams tenka suploti apie 50 eurų. Kiekviena surasta karta Lietuvos archyvuose kainuoja 300–500 Lt. „Dažniausiai žmonės į genealogus kreipiasi jau susiradę dvi ar net keturias kartas, kai toliau patiems per sunku kapstytis archyvuose“, – sako ne vieną dešimtmetį genealogijos srityje dirbantis R.Butautas-Kudirka, sudaręs Kudirkų, Butautų, Dargių, Varankų, Totoraičių, Lozoraičių genealoginius medžius bei juos nupiešęs.

Nekilmingų Kudirkų giminės iš mamos pusės ir Butautų iš tėvo pusės, tarp kurių buvo ne tik bajorų, bet ir kunigaikščių, palikuonis teigia, kad šiandien žmonės pamišę dėl bajorystės įrodymų. Pasak jo, daugelis į archyvus skuba ieškoti kilmingų protėvių, mat žmonėms reikia regalijų, ordinų, mėlynų juostų, kad galėtų pasipuikuoti, pasirodyti.

V. Botyriaus nuomone, domėjimąsi savo giminės istorija skatina ir tai, kad XVIII–XIX a. visuomenė buvo labai marga. Ją sudarė skirtingų tautybių, tikėjimo žmonės. Kilmė jų taip pat buvo labai nevienoda. Tad išsiaiškinti, kokiam sluoksniui priklausė gentainis, labai smalsu.

Kur ieškoti giminės šaknų

R. Butautas-Kudirka prognozuoja, kad dar gerą dešimtmetį susidomėjimas protėviais neatslūgs. „Ieškoti savo šaknų labai populiaru Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Kanadoje. O pas mus penkiasdešimt metų tai buvo draudžiama, todėl dabar žmonės stengiasi atsigriebti“, – mano Lietuvos genealogų draugijos steigėjas.

Beje, giminės istorija žmones domino visais laikais. „Savo praeitimi labai domėjosi Lietuvos dvarininkai. Yra išlikę dideli Masalskių, Tiškevičių ir kitų giminių archyvai. Dvarininkų vaikams buvo privaloma domėtis genealogija. Gilinimasis į savo šaknis buvo toks populiarus tarp bajorų, kad jie tuo užkrėsdavo net tarnus“, – pasakoja R.Butautas-Kudirka.

Lietuvoje genealoginiai medžiai ypač išpopuliarėjo XVIII a. Tada net smulkiausiam bajorui garbės reikalas buvo namie pasikabinti savo genealoginį medį, kuris samdyto dailininko būdavo nupieštas kaip ąžuolas arba palmė.

Šiandien genealoginio medžio grafinis vaizdavimas – kiekvieno fantazijos vaisius. „Galima piešti ąžuolo, klevo lapus, širdeles. Teko matyti ant sauso tikro medžio sukabintus popierinius klevo lapus, kuriuose surašytos gentainių pavardės“, – genealoginio medžio braižymo būdus vardija genealogas.

Jis pataria genealoginiame medyje į asmens lapelį surašyti visus jo vardus, pavardes, mirimo ir gimimo datas, galima ir užsiėmimą. Dažnai žmonės, ieškantys savo šaknų, susipainioja, nes pase gali būti įrašyta vienokia pavardė, vardas ar gimimo data, bažnyčių metrikose pateikiami kitokie duomenys, o ant kapo – dar kitoks variantas. „Tai natūralu, nes pergyvenom tris milžiniškus karus, buvom užgrobti kelių šalių. Kiekviena valdžia pavardes stengėsi perdirbti į savo transkripciją. Tad einant į archyvus reikia turėti lotynų ir senosios lenkų arba rusų kalbų pradmenis“, – dėsto R.Butautas-Kudirka.

Pradėti ieškoti giminės šaknų jis rekomenduoja nuo pokalbių su seneliais ir proseneliais. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokioje parapijoje jie gimė, kokioje bažnyčioje tuokėsi, kiek įmanoma daugiau sužinoti apie jų tėvus, seseris ir brolius. Nemažai informacijos apie juos galima rasti bažnyčių metrikose, Lietuvos apskričių archyvuose. Detalesnių duomenų reikėtų ieškoti Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, Lietuvos valstybės centriniame archyve, Rusijos civiliniame valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, Baltarusijos valstybės istorijos archyve.

Daug informacijos galima rasti ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bei Lietuvos mokslo akademijos bibliotekų senųjų rankraščių skyriuose. Interneto svetainėse genealogija.lt ir epaveldas.lt yra įdėta keliasdešimt tūkstančių perfotografuotų senųjų aktų, knygų įrašų.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(18)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(15)
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai
Su turiniu susijusios žymės:

Įdomiausi

Paros
157(0)
91(1)
74(0)
56(0)
54(0)
51(0)
40(0)
34(0)
22(0)
21(0)
Savaitės
186(0)
185(0)
182(0)
182(0)
173(0)
Mėnesio
297(3)
289(0)
288(0)
285(6)
284(1)