Požeminis pragaras atvertas: tai, ką archeologai rado uolose, sukrėtė net mokslininkus

Šiaurės Ispanijoje archeologai aptiko viduramžių bendruomenės pėdsakus, kuri kelis amžius gyveno po žeme natūraliose Las Gobas uolinėse olose.

Apie tai praneša Daily Galaxy, remdamasi tyrimu, paskelbtu žurnale Science Advances.

Kasinėjant olas, buvo atrasti 33 žmonių palaikai, priklausę šiai olų bendruomenei VII–XI amžiuje.

Apie 63 % genetinių mėginių parodė inbridingo požymius, t. y. žmonės kelias kartas iš eilės tuokėsi su artimais giminaičiais.

Mokslininkai mano, kad bendruomenė buvo labai izoliuota ir mažai bendravo su išoriniu pasauliu, dėl ko sumažėjo genetinė įvairovė ir laikui bėgant pablogėjo sveikata.

„Mūsų duomenys rodo, kad ši bendruomenė išliko santykinai izoliuota mažiausiai penkis šimtmečius“, – teigė Ricardas Rodrigezas Varela, paleogenetikos ir molekulinės archeologijos tyrėjas.

Be genetinių giminystės santuokos požymių, kai kurių žmonių palaikuose rasta lūžių ir durtinių žaizdų, greičiausiai nuo kardų smūgių. Tyrėjai mano, kad tai rodo, jog vidaus konfliktai po žeme buvo įprasta praktika.

Las Gobas palaikuose taip pat aptikti raupų požymiai. Mokslininkų teigimu, bendruomenė tikriausiai užsikrėtė raupais per užkrėstą kiaulieną, nes kiaulės buvo pagrindinis jų maisto šaltinis.

Las Gobas gyventojai buvo ypač neatsparūs tokioms ligoms kaip raupai. Be išorinės pagalbos ir be vaistų ligos galėjo sunaikinti didelę gyventojų dalį.