Velykų salos paslaptis įminta! Legendos buvo teisingos (Video)

Velykų sala, dar žinoma kaip Rapa Nui, jau ne vienus metus traukia tyrėjų dėmesį dėl monumentalių moai statulų. Iš vulkaninio akmens iškaltos figūros dažniausiai vaizduoja vadus ar protėvius, o salos gyventojai jas statė maždaug 1400–1650 m.

JAV Binghamtono bei Arizonos universitetų mokslininkų komandos tyrimai sutelkti į tai, kaip šios statulos buvo perkeliamos dideliais atstumais. Naujausias išvadas jie pristatė moksliniame žurnale „Journal of Archaeological Science“.

Kaip buvo perkeliamos moai statulos Velykų saloje?

Jų gaubiama paslaptis kelia klausimų – kaip jos ten apskritai atsirado? Na, atsakymas atrodo stebėtinai paprastas: jos „vaikščiojo“. Žinoma, ne tiesiogine prasme, o padedamos žmonių. Amerikiečių archeologai – prof. Carlas Lipo ir dr. Terry Huntas – mano, kad akmeninės statulos buvo transportuojamos „vaikščiojimo“ būdu. Jų nuomone, tai lėmė, be kita ko, platus, D raidės formos pagrindas bei nedidelis pasvirimas į priekį, leidęs žmonėms judinti statulą zigzagais. Tyrėjai nurodo, kad pasiekusios tikslą, statulos galėjo būti papildomai apdorojamos, kad stabiliai stovėtų ant platformų. Kaip teigiama, joms taip pat turėjo būti įstatomos akys iš baltos kriauklės arba koralų su obsidiano vyzdžiais, o tai turėjo jas atgaivinti ir suteikti joms „arinja ora“ – gyvą veidą. Medžiagoje taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad moai nėra vien tik galvos. Skulptūros turi ištisus siluetus, nors dalis jų išlieka paslėpta.

Iš beveik 1 tūkst. moai statulų dalis niekada nepasiekė savo galutinio tikslo. Tekste aprašomos figūros, gulinčios žolėse, nuvirtusios ant šono arba atrodančios taip, tarsi bandytų atsistoti, tačiau joms tai nepavyko. Pasak tyrėjų, daug labiau tikėtina, nei byloja legenda apie statulų vertimą, jog kai kurios skulptūros turėjo nelygumų, ir bandymai iš naujo pastatyti tokias sunkias figūras dažnai baigdavosi nesėkme.

Huntas ir Lipo, išanalizavę šias „kritusias“ ir netobulas skulptūras, parengė skaitmeninį modelį ir sukūrė atitinkamo mastelio repliką. Kaip nurodoma, ji buvo 4,5 metro pločio ir svėrė apie 4,35 tonos. Bandymų metu 18 žmonių komanda statulą 100 metrų atstumu perkėlė per 40 minučių.

Paskelbtame tyrime autoriai pabrėžė senųjų salos gyventojų žinių svarbą: „Sistemingas įrodymų vertinimas rodo, kad sėkmingas moai transportavimas atskleidžia pažangias senovės Rapa Nui salos gyventojų fizikos ir inžinerijos žinias“, – tyrime, paskelbtame „Journal of Archaeological Science“, teigė Lipo ir Huntas.

Šios išvados turėtų paneigti ankstesnes teorijas apie statulų tempimą ant nugaros. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad toks transportavimas padidintų lūžių riziką, ypač kaklo srityje. Jie taip pat priduria, kad saloje nebuvo pakankamai kietmedžio, jog būtų galima parūpinti reikiamą kiekį rąstų, reikalingų tokioms didelėms skulptūroms ridenti.

Autoriai apibendrino, kad pritaikyti sprendimai rėmėsi mechanikos dėsniais, atsiradusiais iš stebėjimų ir novatoriško požiūrio į problemas.

„Tai Polinezijos išradingumo, kuris „įėjo“ į istoriją, liudijimas“, – rašė jie.