Bulgarijoje ir Italijoje archeologai atkasė vampyrais laikytų viduramžių europiečių skeletų

Du maždaug 800 metų senumo skeletai buvo rasti šalia vienuolyno Sozopolyje, Bulgarijos mieste ant Juodosios jūros kranto, atliekant archeologinius kasinėjimus. Kaip aiškino Bulgarijos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius Božidaras Dimitrovas (Bozhidar Dimitrov), šie du skeletai su geležiniais kuolais krūtinėse iliustruoja, jog tokia vampyrų naikinimo praktika Bulgarijos kaimuose kadaise buvo gana paplitęs reiškinys, o kai kur ši tradicija buvo gyva net ir XX a. pradžioje. Pagal pagonių tikėjimą, žmonės, kurie per visą savo gyvenimą buvo laikomi blogais, po mirties neva virsta vampyrais – nuo tokios transformacijos apsaugoti gali prieš laidojant mirusiojo krūtinėn suvaromas geležinis ar medinis kuolas. Bulgarijos istorikų aiškinimu, viduramžių žmonės tikėdavo, jog kuolas prismeigia velionį prie žemės ir tokiu būdu užkerta kelią prisikelti naktimis ir terorizuoti gyvuosius. Anot B. Dimitrovo, Bulgarijoje iš viso yra rasta daugiau kaip šimtas kapų su palaikais, kurių krūtinės persmeigtos geležiniais ar mediniais kuolais. „Nežinau, kodėl šie tradiciniai archeologiniai radiniai kelia tokį ažiotažą, tačiau tokios naujienos sulaukia didelio atgarsio, - pridūrė muziejaus direktorius. - Buvo tikima, jog taip palaidoti žmonės dar būdami gyvi buvo laikomu blogio įsikūnijimu, o mirę tokie neva virsta vampyrais. Beje, dažnai vampyrais būdavo paskelbiami aristokratai, aukštuomenės asmenys. Kurioziškiausia yra tai, jog niekad nėra pavykę rasti tokios „vampyrės-moters“ palaikų. Panašu, jog raganų tais laikais nesibijota.“

Tiesa, „Dailymail.co.uk“ informuoja, jog praėjusį mėnesį italų archeologai Venecijoje rado, kaip manoma, vampyre laikytos moters palaikus. Tarp kaukolės žandikaulių buvo įsprausta plyta – „kad ji nemistų XVI a. miestą nusiaubusio maro aukų kūnais“.

Florencijos universiteto antropologas Mateas Borinis (Matteo Borrini) pareiškė, jog atradimas mažos Venecijos salos Ladzareto Nuovo (Lazzaretto Nuovo) lagūnoje liudija apie kadaise gyvavusias nuostatas, jog vampyrai gali platinti maro užkratą. Moters su plyta burnoje skeletas buvo rastas masinėje Venecijos maro aukų kapavietėje, kuri datuojama 1576 m. Šios maro epidemijos metu mirė ir garsus italų dailininkas Ticianas (Tiziano Vecelli). Kapavietė įrengta maždaug už trijų kilometrų į šiaurės rytus nuo Venecijos – ten buvo laidojamos tik maro aukos.

„Tai – pirmas atvejis archeologijoje, kai pavyko rasti tikrų vampyrų egzorcizmo ritualų liudijimų, – tvirtina M. Borinis. – Tai atveria galimybes autentifikuoti, kaip gimė mitai apie vampyrus.“

„XIV-XVIII a. Europoje siautėjusios maro epidemijos skatino tikėjimą vampyrais dažniausiai todėl, kad buvo neteisingai suprantami mirusio kūno irimo procesai, – tęsia antropologas. – Masines kapavietes kasinėję duobkasiai kartais atrasdavo palaikus, išpurtusius nuo dujų, tebeaugančiais plaukais, iš burnos ištekėjusiu krauju, todėl pradėdavo tikėti, jog velioniai tebėra gyvi. Įkapes, kuriomis būdavo pridengiami mirusiųjų veidai, dažnai suėsdavo burnos ertmės bakterijos, todėl iš įkapių kyšodavo kaukolės dantys – tokiu būdu susiformavo kitas mitas, jog vampyrai ėda įkapes.“

„Kaip rašoma viduramžių medicininiuose ir religiniuose tekstuose, buvo tikima, jog „nemirštantieji“ skleidžia maro užkratą, nes „siurbia gyvybės likučius iš kitų masinėje kapavietėje palaidotų maro aukų palaikų, pakol sukaupia tiek energijos, jog gali sugrįžti į gatves, – pasakoja M. Borinis. – Kad užmuštum vampyrą, reikėdavo nuo veido nuimti įkapes, kurios vampyrams neva būdavo tarsi pienas naujagimiui. Nuėmus įkapes nuo veido, mirusiajam į burną įgrūsdavo ką nors nevalgomo – plytą, akmenį. Visai įmanoma, jog tokių palaikų su plytomis burnose būdavo randama ir anksčiau, tačiau šis atvejis yra pirmas, kai tokiu būdu palaidoti palaikai siejami su vampyrų naikinimo ritualu.“