Olimpinės žaidynės kitaip (III). Olimpinio deglo nešimo tradicija – nacių išradimas

“National Geographic“ („N. G.“): Ar tiesa, kad antikinėse Olimpinėse žaidynėse nebuvo kai kurių simbolių, be kurių šiuolaikinės olimpiados neįsivaizduojamos? Pavyzdžiui, olimpinių deglų?

Istorikas Tonis Perotetas (Tony Perrotet): Tiesa. Deglo tradiciją į olimpines žaidynes įnešė 1936 m. Berlyne Olimpines žaidynes organizavę nacistai. Adolfas Hitleris nepaprastai žavėjosi senovės graikų pasauliu. Jis laikėsi nuomonės, jog spartiečiai buvo arijų kilmės. Deglo nešimo idėją iš Olimpijos į Berlyną A. Hitleriui šnipštelėjo vienas iš jo parankinių Karlas Diemas (Carl Diem). Tačiau deglo nešimas ir žaidynių atidarymo ceremonijos prigijo ir uždengė savo šaknis, tad dabar tai – nuostabi tradicija.

“N. G.“: O kaipgi olimpinė ugnis?

T. Perotetas: Šventą ugnį turėdavo kiekviena šventykla. Ugnis senovės graikų kultūroje buvo labai svarbus simbolis.

“N. G.“: Grįžkime prie antikinių olimpiadų sporto šakų. Kovos vežimų lenktynės buvo, ko gero, azartiškiausia rungtis?

T. Perotetas: Tai buvo aristokratų sportas. Ir, be kita ko, kupinas agresijos ir smurto. Ne kas kita, o antikinės „Indianapolio 500“ lenktynės… Jei kada teko matyti 1959 m. sukurtą filmą „Ben Hur“ (apie lenktynes kovos vežimais) su Čarltonu Hestonu (Charlton Heston), tuomet jūs labai gerai suprasite, kokia įtampa ore tvyrodavo šių lenktynių metu.

Tai buvo pasiutusiai pavojingas užsiėmimas. Kovos vežimai susikabindavo, susidurdavo, išlėkdavo iš trasos į žiūrovų minią… Lenktynių distanciją sudarydavo 12 stadiono ratų. Pavojingiausia trasos dalis – siauri posūkiai. Paprastai startuodavo 40 kovos vežimų. Sykį startavo 21 vežimas, o finišą pasiekė tik vienas. Ar begali būti vaizdingesnis faktas, iliustruojantis, kokia pavojinga sporto šaka buvo lenktynės kovos vežimais?

“N. G.“: Bėgimas – seniausia iš rungčių. O kaip maratonas?

T. Perotetas: Seniau olimpiadose maratono niekas nebėgdavo. Ilgiausia bėgimo rungtis – penkių kilometrų „dolichos“ bėgimas. Maratonas – Viktorijos laikų išradimas, sukurtas pagal istoriją apie mūšį Maratono lauke. Joje pasakojama, jog pasiuntinys Filipidas (Philippides), kuris taipogi kovojo mūšyje, po pergalės leidosi bėgte į sostinę Atėnus pranešti apie graikų pergalę. Pasiekęs miestą ir pranešęs naujieną jis susmuko ir mirė. 42 195 metrų atstumas nuo Maratono lauko iki Atėnų yra šių laikų maratono bėgimo nuotolio etalonas.

(Tiesa, vienas iš Lietuvos maratono entuziastų Ignas Staškevičius savo knygoje „Maratono laukas. Įspūdžiai iš šio amžiaus bėgiko gyvenimo“ tvirtina, jog ši versija apie Filipidą nėra pagrįsta jokiais istoriniais duomenimis. Herodotas, kurio dėka mokslas sužinojo daugybę detalių apie patį Maratono mūšį, ničnieko neužsimena apie jaudinančią Filipido misiją ir tragišką jos baigtį.

„Sunku patikėti, jog graikai į maždaug pusšimčio kilometrų kelią nelabai aukštomis kalvomis pasiuntė ne raitelį, o bėgiką, – rašo autorius. – Juk Atėnų karvedžiams buvo svarbu ne tik perduoti sostinei džiugią žinią apie laimėtą mūšį, bet ir įspėti be apsaugos likusius miestiečius saugotis laivais besitraukiančių persų kariuomenės likučių.

Pirmąsyk Filipido bėgimo ir mirties istoriją raštu išdėstė ne metraštininkas, o poetas Robertas Brauningas savo eilėraštyje „Pheidippides“ 1879 m., t. y., praėjus daugiau nei 2,3 tūkst. metų nuo aprašomojo „fakto“. Šių dienų spaudoje teko skaityti pamąstymų, jog greičiausiai būtent tos eilės ir įkvėpė olimpinių žaidynių atgaivinimo XIX a. iniciatorius – gal net patį Pjerą de Kuberteną – sudėlioti populiariąją legendą taip, kad ji tikrai jaudintų.

Tačiau greitakojis Filipidas išties egzistavo. Herodotas aprašė jo žygį prieš pat Maratono mūšį, kai atėniečiams prireikė Spartos pagalbos. Tuomet ištvermingiausias pasiuntinys nuskubėjo ne 40 km, o 250 km per kalnus, upes ir miškus, kad prikalbintų spartiečius kautis Maratono lauke. Tie neatsisakė padėti, tik, griežtai laikydamiesi papročių, pranešė turį pabaigti sulig mėnulio pilnatimi pradėtas šventines apeigas. Filipidas skubiai sugrįžo, kad praneštų šią džiugią žinią savo vadams.

Pastaroji istorija kur kas labiau įtikima, nes atstumą nuo Atėnų iki Spartos ir atgal (iš viso – apie 500 km) bėgikas net anuomet būtų įveikęs greičiau už pakaitinių žirgų neturintį kur gauti raitelį.“)

“N. G.“: Tačiau net ir tos 5 km bėgimo lenktynės turėjo būti nelengvos, ar ne? Atletai anuomet tikrai neavėjo pagal moderniausias technologijas pasiūtų „Nike“ ar „Reebok“ bėgimo batelių?../p>

T. Perotetas: Esu pats išmėginęs Olimpijos bėgimo taką. Turiu pripažinti, jis velniškai kietas. O bėgti reikėdavo basam… Tiesa, žaidynių metu organizatoriai ant bėgimo takų išpildavo smėlio. Kas yra bėgiojęs paplūdimių kopomis, labai gerai supras, ką aš turiu omenyje: pėdoms gal ir buvo minkščiau, tačiau kojos smėlyje klimpdavo ir bėgti būdavo žymiai sunkiau. O šiaip senovės graikų padai buvo gerokai šiurkštesni nei nūdienos žmonių. Kai visą savo gyvenimą vaikštai ir bėgioji be avalynės, padai kone suragėja.

Dar vienas netikėtas dalykas – anuomet nebūdavo ovalinių bėgimo takų. Atletai bėgdavo tiesiu taku – pirmyn ir atgal. Bėgimo tako gale būdavo šiokie tokie apsisukimo postai. Atletai bėgdavo grupėmis. Nesunku įsivaizduoti, kiek nedaug trūkdavo iki susidūrimų, kojų pakišimų ir panašių dalykų.

“N. G.“: Nūdien viena iš labiausiai prestižinių rungčių laikoma vyrų daugiakovė (dešimtkovė). Tai – tikras atleto galimybių ir universalumo išbandymas. Senovės Graikijoje būta penkiakovės. Kaip ji vykdavo?

T. Perotetas: Penkiakovę senovės graikai pradėdavo disko metimu, paskui – šuoliai į tolį. Pastaroji rungtis buvo laikoma estetiškiausia: atletai šokdavo iš vietos, jų šuolių metu skambėdavo fleitų muzika. Paskui sportininkai mesdavo ietį, bėgdavo sprintą ir eidavo imtynių. Penkiakovės favoritai atskirose rungtyse (pvz., tik disko metime arba tik sprinte) nedemonstruodavo geriausių rezultatų, tačiau jų universalumą žiūrovai vertino ir gerbė.

“N. G.“: Nuožmumo nestokojo ir kai kurie kiti Antikos olimpiadų renginiai?

T. Perotetas: Labai populiarios anuomet būdavo keturias dienas trukdavusios kovinio sporto šakų varžybos. Antikinės imtynės – nūdienos graikų-romėnų imtynių analogas. O štai boksas būdavo kur kas egzotiškesnis. Vyrukai kumščiuodavosi savo krumplius apsivynioję odinėmis šikšnomis. Smūgiuoti į korpusą būdavo draudžiama. Nebūdavo ir jokių raundų ar svorio kategorijų.

Iki šių dienų yra išlikusių gyvų pasakojimų apie atletų veidus, kurie po žaidynių primindavo kraujo maišus. Vienas boksininkas, nenorėdamas suteikti priešininkui malonumo matyti, kaip jis išspjauna išmuštus dantis, visus juos prarijo…

Trečia kovinio sporto rungtis – pankrationas. Ji mums – egzotiškiausia. Vienintelis draudžiamas dalykas pankratione – mėginimas išdurti akis. Visa kita – leistina. Populiariausias veiksmas atletų gretose būdavo kaulų laužymas. O vienas vyrukas išgarsėjo kaip „Ponas Pirštas“, mat jis pankrationo kovų metu laužydavo savo oponentų pirštus. Vienas iš „sveikintinų“ pankrationo veiksmų – smaugimas.