Etnoastronomas: lietuviai meilės melsdavo Mildos, Piziaus ir Gondo, o šv. Valentinas – juk svetimas

Pasak istoriko, buvo pasakojamos legendos, kad Vilniaus Antakalnyje stovėjo meilės deivės šventykla, taip pat Kaune, prie Aleksoto, esą buvusi dar viena Mildos garbinimo vieta.

Tautosakos šaltiniai teigia, kad meilės deivė Mildą turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką – kuris širdį užkrėsdavo meilės nuodais. Šios deivės garbintojai buvo vadinami mildaunininkai, o jai paskirtas mėnuo balandis Gedimino laikais buvo vadintas Mildos mėnesiu.

Panašu, kad senovės lietuvių meilės sferoje Milda karaliavo ne viena, šalia jos neretai paminimi dievai Pizius ir Gondas. Pastariesiems jaunuoliai aukodavo prieš vestuves, prašydami vaisingumo, laimingos santuokos, laimės.

15min.lt kalbina etnoastronomą, fiziką, lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininko pavaduotoją ir Aukštaitijos Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoją Joną Vaiškūną apie senovės lietuvių meilės dievus, šventės svarbą ir papročius.

– Ką reiškia Mildos vardas?

– Visų pirma, didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į tai, ką ji įprasmina. Kiekviena tauta savais vardais vadina visiems mums bendrus ir svarbius reiškinius. Meilė, lyčių santykiai žmogaus gyvenime vaidina itin svarbų vaidmenį. Graikai turėjo Afroditę, romėnai Venerą, indai Kamą, germanai Frėją… Tad, dėl meilės deivės egzistavimo baltų tradicijoje neabejoju, kitas klausimas – kaip ji buvo vadinama. Aišku, vardas yra reikšmingas, bet svarbiausia pats reiškinys.

Mildos vardas kildinamas iš žodžio „milti“ – mylėti. Natūralu, kad meilės deivės vardo reikšmė būtų – mylėti, milti. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį ir į pačio žodžio „milti“ antrą paralelinę reikšmę, tai – sušildyti vandenį įkaitusiu akmeniu. Šis vaizdinys irgi gali būti metaforiškai susietas su meile – vyras kaip karštas kietas akmuo, o tekanti moteris kaip vanduo. Beje yra žinomi ir su Mildos vardu susiję vandenvardžiai.

Milda įkūnija moters dieviškumą, jos svarbą, jos kosminę paskirtį. Ir dabar rengiamose Mildos šventėse mergelė papuošiama trimis vainikais, pagarbinama giesmėmis ir aukomis, juk moteris – visa ko pradas. Juk jai skirta pratęsti gyvybę, pradėti pasaulį iš naujo….

– Neretai prie deivės Mildos paminimi Pizius su Gondu, ar tikėtina, kad lietuviai tikrai meldėsi šiems dievams? Kokios jų galimos etimologijos?

– Pizius ir Gondu paminėti daug anksčiau už Mildą – J. Lasickio dievų sąraše 1582 metais. Teigiama, kad šie dievai globojo seksualinius santykius, pasiruošimą seksualiniam gyvenimui, tokiems dalykams buvo teikiamas ypatingas dėmesys.

Merginos prieš vestuves aukojo Gondui, jaunuoliai, ruošdamiesi lydėti nuotaką pas jaunąjį, aukojo Piziui. Prašydavo vaisingumo, sėkmingų santykių, meilės, aišku, nusisekusios santuokos, kitaip tariant, pačių svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime.

J. Lasickis rašė: „Piziui (Pizio – originale) aukoja jaunuomenė, ruošdamasi nuotaką lydėti pas jaunikį. Be to, merginos dar garbina kažin kokį Gandą (Gondu – rašoma originale), šaukiasi jo.“ Kai kurie tyrinėtojai šios dievybės vardą sieja su „gundyti.“

Šaltiniuose Piziaus ar Gondo dienos neužfiksuotos, šiems dievams ypatingas dėmesys skiriamas prieš vestuves. Kaip ir kas aukojama – nėra minima. Istorikas T. Narbutas teigė esą vestuvinis pyragas – karvojus – buvo vadinamas gondu, tad jis galėjo būti pašvęstas šiai dievybei.

Mes dabar į viską žiūrime atsainiai, vaikai mokosi iš filmų ar kompiuterių, o anksčiau lytiniam gyvenimui buvo ypatingai ruošiamasi. Juk tai – dviejų lyčių susitikimas. Tai labai atsakingas žingsnis. Jums dabar atrodo juokinga melstis Piziui prieš einant pas mylimąjį ar mylimąją, prašyti globoti seksualinius santykius. O man atrodo juokinga nesimelsti – o jei nepasiseks?

– Kas yra žinoma apie patį Mildos dienos šventimą, apeigas, svarbą?

– Švenčių senovės lietuviai turėjo daug, džiaugiuosi ir tuo, kad dabar nemažai jų atgaivinama, jaunimas mėgsta jas švęsti. Visų švenčių pagrindinis tikslas – sutelkti ypatingą dėmesį tam, kas labai svarbu, o meilė juk pats svarbiausias dalykas, todėl neabejoju, kad Mildos diena arba galima sakyti tiesiog meilės diena, buvo švenčiama ir buvo labai svarbi.

Neatsitiktinai senovės lietuviai meilę švenčia balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje, juk tada atgimsta gamta ir gyvūnijos pasaulyje poravimosi metas, taip ir žmonės, juk viskas tarpusavyje susiję. Minėtą dieną jaunuoliai susiburdavo, tikėdavosi susirasti antrąją pusę, susipažinti, pabendrauti. Jaunuoliai lydėdavo merginas namo. Tai buvo ieškojimo metas, meilės ieškojimo.

Su Mildos šventės tradicijomis siečiau gegužinių paprotį, kuomet jaunimas pirmąją žaluma suvešėjusiais berželiais nužymėdavo tam tikrą šventinę erdvę, aikštelę ir joje rengdavo vakaronę, šokius – gegužines, mano gimtajame Švenčionių krašte jas vadindavo kuokinėmis. O juk šokis yra vienas iš seniausių ritualų. Šokis suartina merginas su vaikinais. Tokiu būdu dažniausiai atrandamas mylimasis ar mylimoji. Būta tų šokių ir palyginti erotiškų. Beje šokis gana sudėtingas ritualas, juk gerai šokti nėra taip lengva, ne visi tai ir moka. Aš, pavyzdžiui, visiškai nemoku (juokiasi).

Šventės neatsiejamos nuo burtų. Pavyzdžiui laukiama gegutės kukavimo, jis pranašauja kiek metų mergelei reikės jaunikio laukti, ar galite įsivaizduoti kaip tai svarbu? Su kokiu jauduliu laukdavo? Juk tai savo gyvenimo atidavimas kitam, dalinimasis viskuo, dviejų kosminių pradų susitikimas.

Kita vertus, meilės šventę galima suvokti ir plačiau, ne tik kaip skirtingų lyčių sueitį, bet ir kaip meilės artimui švente, meilės visiems kas yra svarbūs mūsų gyvenime.

Ir dar, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų lietuviškos senosios šventės buvo tiesiogiai susijusios su tėviškės gamta. Jei ko nesuvokiame mūsų protėvių apeigose, jų prasmėje – pasižiūrėkime į gamtą – jos to meto būsena pati vaizdžiausia priemonė suvokimui – kas, kodėl ir kaip švenčiama. Suprantu, kodėl daugeliui lietuvių nepriimtina šv. Valentino diena, juk ši šventė svetima mums jau vien dėl to, kad priskirta vasariui kai miega gamta ir šalta, tad ji yra nesavalaikė.

Kuo toliau, tuo labiau mylime svetimas kalbas, svetimas šalis, svetimas tradicijas, ir nusigręžiama nuo savų. O juk žmogus nemylintis savo šaknų, savo artimo, savo tėvynės negali deramai suprasti ir mylėti kitų. Taigi mūsų Mildos diena yra meilės ne tik savam bet ir svetimam pagrindas.

Lietuvis prašė meilės, santuokos gerovės ir vaisingumo Mildos, Piziaus ir Gondo, o ne šv. Valentino. Ne atsitiktinai balandžio mėnuo seniau vadintas mildviniu, o gegužė – milčiumi.

Kai kurie tautosakininkai linkę pabrėžti, kad senovės lietuviai nebuvo tokie kuklūs kaip tradiciškai manoma, anot jų, tokie dainų tekstai kaip „atjojo bernelis, sutrypė rūtų darželį“ byloja apie užslėptas erotines mintis, ką jūs manote?

– Manau, kad simboliai visų pirma yra daugiareikšmiai. Yra tautosakininkų, kurie bene kiekviename tekste įžvelgia antrą galą, jei nori – tai ir matai, bet simbolio prasmė atsiskleidžia tik kontekste. Jei tyrinėtojo galvoje tiktai vienas kontekstas, tada jokios kitos, tik genitalinę prasmę jis ir tesugebės įžvelgti. O senieji simboliai yra daugiaprasmiai, jie buvo pasitelkiami, priimami, suvokiami ir aiškinami priklausomai nuo konteksto. Juk garbinamas stiebas vidurį aikštės gali reikšti ir visatos centrą, ir lytinį organą, ir dar daug ką kitą, ko mes dabar net nesugalvosime.

Juk puikiai žinome, ką žynys pasakė Gediminui, kai tas susapnavo geležinį vilką. O štai, jei būtų atėjusimergina, ir pasakytų mačiusi tokį sapną, jai būtų paaiškinta, kad greit sulauks jaunikio ir piršlių.

– Ar pats švenčiate Mildos dieną, ar apsilankote šventėse?

– Kai turiu laiko, būtinai nuvykstu į šventę. Džiaugiuosi, kad kasmet vis daugiau atsiranda renginių šiai dienai paminėti, kad aktyviai dalyvauja jaunimas. Tose šventėse būna labai smagu, jaunuoliai labai kūrybingi, geba naujai išreikšti ir įprasminti senuosius primirštus papročius.

Kai negaliu prisijungti prie švenčiančiųjų, tiesiog pagalvoju apie tai, pasitaikius progai kam nors nusišypsau (juokiasi), pasakau gerą žodį.

Galiausiai, vien tai, kad vieną iš metų dienų įvardijame Mildos vardu, prisideda prie to, kad minčių ir veiksmų skirtų meilei paliudyti rastųsi vis daugiau. Ir tie, kurie paskaitys mūsų pokalbį apie meilės dieną, jau bus taip pat nejučia prie to prisidėję.

Linkiu lietuviškai švęsti mūsų meilės dieną ir nebijoti, kad ko nors pristingame istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose, juk dar nepraradome paties meilės jausmo žadinančio vaizduotę uždegančio kūrybingumą.