Kuo maitinosi mūsų protėviai, arba avis už saują druskos

Savaitgalį Kernavėje šurmuliavusio XIV tarptautinio eksperimentinės archeologijos festivalio „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ lankytojai galėjo ne tik stebėti ir patys išmėginti senuosius amatus, pasigrožėti riterių kovomis ar pašaudyti strėlėmis iš lanko, bet ir aplankyti amatininkų mugę bei savo akimis pamatyti, kaip ruošiamas maistas pagal senovės lietuvių tradicijas bei kas sudarė mūsų protėvių mitybos racioną.

Ką valgė mūsų protėviai?

„Pajautos“ eksperimentinės archeologijos klubo narė Austėja Luchtanaitė apie senovės lietuvių mitybą sakė: „Daugiausiai apie tai, kuo maitinosi mūsų protėviai, žinome iš archeologinių tyrimų. Kasinėjimo vietose atrasta paukščių, žuvų ir laukinių žvėrių kaulų. Apie tai, ką ant stalo turėjo protėviai, rašoma ir rašytiniuose šaltiniuose. Pagal tai ir pradėjome eksperimentuoti, norėdami sužinoti, kaip atrodė senovės lietuvių racionas.“

Anot pašnekovės, anuomet valgiaraštis žymiai skyrėsi nuo dabartinės žmonių mitybos: „Dabar valgome, kad būtume sotūs ir stengiamės įtikti savo skoniui, stengiamės, kad maistas būtų skanus, gurmaniškas, o prieš kelis šimtus metų žmonės paprasčiausiai stengėsi išgyventi, tad ir maisto paskirtis buvo kuo labiau užpildyti skrandį. Mėsa būdavo sunkiai užauginamas ar sumedžiojamas dalykas, tad žmonės stengėsi kuo daugiau maisto surinkti iš aplinkos lengvesniais būdais.“

Pašnekovės teigimu, šiuo dienų lietuvių ir mūsų protėvių stalą jungia prieskoniai, nes tokios žolelės kaip čiobrelis ar mairūnas buvo labai populiarios ir prieš keletą šimtmečių. „Raudonėlis, kmynai, juk ir iki šiol naudojami pačiose garsiausiose pasaulio virtuvėse. Senovės lietuviai neturėjo pipirų, bet naudojo kadagio uogas, kurios neturi aštrumo, tačiau maistui suteikia unikalų skonį.“

A. Luchtanaitės teigimu, mūsų protėviai rinko rūgštynes, įvairiausias uogas ir žoleles, kasė šaknis.

Avis už saują druskos

„Mus taip pat domino ir tai, kaip anuomet žmonės ruošdavosi į keliones, juk šiandien labai paprasta viską užšaldyti ar marinuoti, bet anais laikais to padaryti buvo neįmanoma, tad vaisius ir grybus mūsų protėviai džiovino, žuvis rūkė ir džiovino, agurkus ir kitas daržoves raugdavo ir čia labai svarbus druskos vaidmuo.

Šiandien druską naudojame dėl skonio, o anuomet tai buvo konservantas. Tiesa, labai brangus, nes lietuviai savo druskos neturėjo – nebent kuršiai, kiek išgaudavo iš jūros, o artimiausia kasykla buvo Lenkijos teritorijoje – Velyčkos“, - pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad druska buvo naudojama kaip pinigas ir už gerą saują šios „valiutos“ buvo galima nusipirkti avį.

Savo gėrybes nuvertiname

Į klausimą, ar yra tokių dalykų, kuriuos mūsų protėviai labai aktyviai vartojo maistui, o šiandien lietuviai to nebevertina, pašnekovė atsakė teigiamai: „Pavyzdžiui, kadagio uogos yra be reikalo užmirštas dalykas. Mes prieskonius, kurių gauname iš gamtos, tarsi „nurašome“ savoje virtuvėje. Dabar parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausių egzotiškų prieskonių mišinių, o tai, ką gali užauginti savo darže, yra tarsi primiršta“.

Kalbintos merginos teigimu, nepelnytai nuvertintos ir lietuviškos arbatos: „Šiandien galvojama, kad geriausia arbata yra ta, kuri atvežta iš kuo tolimesnių ir šiltesnių šalių – Tailando, Kinijos ir pan., bet juk ramunėlių, liepų žiedų ar čiobrelių arbata tikrai neprastesnė.“ Pašnekovės teigimu, mūsų protėviai maitinosi kur kas sveikiau, nei šiandien mes: „Vienintelė problema galėjo būti švaros gaminant maistą trūkumas, tačiau anuomet žmogus buvo kur kas labiau užsigrūdinęs ir turėjo atsparesnį imunitetą.“

Paklausta, kaip atrodė varguolių ir kaip pasiturinčių žmonių stalas, A. Luchtanaitė teigė, kad turtingesnių žmonių racione buvo daugiau mėsos: „Turtingesni galėjo sau leisti dažniau medžioti, o varguoliai maitinosi vegetariškai“.

Į klausimą, ar įmanoma šiandien maitintis taip pat kaip ir, tarkime, XIV amžiuje, pašnekovė atsakė: „Žinoma, tai padaryti tikrai įmanoma.“