LDK istorija: Pagoniškoji teisė

Valdovo teisė apėmė visas svarbiausias ekonominių (žemės nuosavybės, regalijų, mokesčių reguliavimo), socialinių (šeimos, gyventojų prievolės: karo, tarnybų ir pan.), turtinių (nuosavybės paveldėjimo), juridinių (teismo ir teisingumo vykdymo), etninių (su pavaldžiomis rusėnų žemėmis) ir kitų santykių sritis.

Didysis kunigaikštis, kurdamas feodalinių imunitetų sistemą ir luominę visuomenės sandarą, nuo 1387 m. santykių su privilegijuotais gyventojų sluoksniais reguliavimą atidavė naujiems Lietuvoje teisės subjektams (luomams), bajorijai, Katalikų bažnyčiai ir miestiečiams.

Pagoniškos Lietuvos valdovo teisė iš esmės buvo feodalinė, jos 1387 m. tobulinamos normos pirmą kartą lietuvių žemėse buvo užrašytos raštu (privilegijose).

Papročius keičia valdovo įstatymas

Didžiojo kunigaikščio teisė kaip bendravalstybinė (viešoji) buvo išplėtota ir pritaikyta valdovo poreikiams, pakeičiant ar panaikinant kai kuriuos krašto gyventojams svarbius paprotinės teisės (krašto teisės) reikalavimus.

Šį netrumpą ir istorijos šaltinių neblogai atskleistą procesą XIII a. vid. pradėjo karalius Mindaugas, o Gedimino laiškai jau rodė, kad didžiojo kunigaikščio aukščiausia valdžia valstybėje įtvirtinta.

Valdovo naudojama jėga ir prievarta buvo lemiamas veiksnys. Paprotinė teisė nebuvo gyventojus priešintis telkianti, neįveikiama jėga. Iš esmės paprotinę teisę sudarė daugumos gyventojų ir socialinių sluoksnių interesus atitinkančios tradicinės gyvenimiško elgesio normos (taisyklės), kurių laikytasi ne dėl kokio nors valdžios poveikio, o savanoriškai dėl trijų objektyvių priežasčių.

Pirma, paprotinė teisė kartu buvo ir dorovinių normų sistema, ne viena jų galėjo būti kildinama iš pagoniškų tikėjimų. Antra, už paprotinės teisės normų (gyvenimo taisyklių) nesilaikymą buvo baudžiama, nes trapi ano meto gyventojų būtis reikalavo griežtai užkirsti kelią visuomenės destrukcijai. Trečia, gyventojų santykius normuojantys papročiai buvo laikyti teisingais, laiko patikrintais, t. y. jie buvo seni.

Senovė, kaip reikšmingas kriterijus, ne mažiau už žmones sankcionavo paprotinės teisės normų gyvavimą visuomenėje. Kita vertus, tyrinėtojai aptiko, kad papročiai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų: jie buvo krašto gyventojų gyvenimo ir jo kaitos vaisius.

Viena svarbiausių, papročių normas keitusių naujovių buvo kunigaikščių ir diduomenės atsiradimas, jų išlaikymas prievolėmis ir paslaugomis, pavaldumo ryšių sukūrimas bei iš jų kylančios vidinio stabilumo ir išorinio saugumo garantijos. Visa tai atsirado kaip kunigaikščių teisių normos, kurių koncentruotą išraišką žymi Lietuvos žemės gyventojų džiaugsmas, reiškęsis sutinkant už tėvo nužudymą atkeršyti 1264 m. sugrįžusį jų prigimtinį viešpataitį – Vaišelgą Mindaugaitį. Gyventojai jam nedelsdami prisiekė ištikimybę. Šis siužetas liudija įsibėgėjusį valdovo teisės plėtros procesą.

Kunigaikščio valdžios svertai

Lietuvos istorijos šaltiniuose neišliko tiesioginių duomenų apie kunigaikščių (didikų) kariauninkų (kariaunų), kaip pagrindinės ankstyvą monarcho valdžią įtvirtinančios jėgos, teisės normas.

Lenkų istorikas Henrykas Łowmiańskis (1898–1984) klydo tvirtindamas, kad sava kariauna lietuvių visuomenės neengė, nes naudojosi prisiplėštais Rusios žemių ištekliais. Bet jo pastaba, kad lietuvių monarchas fiskalinę krašto organizaciją kūrė savo kariaunai išlaikyti, buvo tiksli. Valdovo kariauna stiprino jo valdžią ir teisę krašte. Lietuvos kariaunų teisės likučiai gali iš dalies atsispindėti vėlesnėje valdovo teisėje. Tikėtina, kad dalis kariaunų papročių atiteko jai, o dalis išnyko arba virto kariniais papročiais. Valdovo asmens įžeidimas, jo paslapčių išdavystė ir už tai skiriama mirties bausmė turbūt buvo patvari paprotinės teisės norma, kuri reguliavo viešpaties ir bendruomenės, vado ir kariauninko, valdovo ir valdinio santykius.

Menkėjant kariaunos įtakai visuomenei, pagrindiniu valdovo teisės diegimo (formavimosi) ir įtvirtinimo instrumentu tapo jo kiemai valstybės teritorijoje. Tik kiemas telkė valdovui ne kariauną, o valdinius: įvairiais pavaldumo ir prievolių ryšiais su valdovu saistomus vietos gyventojus. Valdovo teise steigiamas kiemas ir paprotinės teisės normomis tvarką palaikanti apylinkė (kaimo bendruomenė) – du ryškūs, teisiškai nelygūs subjektai, paminėti pirmuose rašytiniuose lietuvių teisės paminkluose.

Rygos teisė Vilniuje

XIV a. I p. Gedimino valdymo istorijos šaltiniai nedviprasmiškai byloja apie lietuvių teisę, skirtingą ir nuo rusų, ir nuo Rygos.

Gediminas su taryba jau galėjo pažadėti, kad tobulins teisės reikalavimus, remdamasis protingu išrinktųjų sprendimu. Visuomenės sąmonėje buvo įsirėžusios bendros atpažįstamos valdovo ir paprotinės, lietuvių, teisės normos, kurios tiko tobulinti.

Pažadą veikė planai sukurti geresnę negu Rygos miestiečių teisę, kuria Gediminas leido naudotis į Lietuvą atvyksiantiems Hanzos miestų pirkliams, amatininkams, kitiems kolonistams katalikams. Šios teisės taikymas Gedimino Lietuvoje buvo konkretus. Tai lengvata pirkliams, leidusi jiems prekiaujant Lietuvoje nemokėti muitų ir mokesčių, be to, neprarasti iš laivų ar vežimų iškritusių prekių.

Gali būti, kad Rygos miestiečių teise rėmėsi vokiečių pirklių kolonija, tuo metu jau įsikūrusi Vilniuje. Tai aktualizavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dviejų vietos teisių – valdovo (dinastijos) ir paprotinės (privačios) – sistemų tobulinimo rūpesčius. Tačiau po 1330 m., Livonijos ordinui jėga nutraukus Vilniaus ir Rygos santykius, pastarojo miesto gyventojų teisės poveikis lietuvių teisei baigėsi. Vilniaus miestiečių lietuvių santykiams reguliuoti XIV a. susiformavo vadinama lietuviška miesto paprotinė teisė, pagal kurią organizuota gyvenimo tvarka įvairiuose Lietuvos miestuose iki Magdeburgo miesto teisių gavimo privilegijos.

Istorinėje literatūroje gaji lemiamos rusų teisės įtakos lietuvių visuomenei samprata. Tačiau kokią įtaką rusėnams darė lietuvių teisė, dar vos pradėta nagrinėti. Lietuvių paprotinės teisės sistemos XIV a. tapo reikšmingu Gediminaičių dinastijos valdymo įrankiu, leidusiu stiprinti valdžią etninėje Lietuvoje, modeliuoti pajungiamų Rusios žemių valdymo būdus ir plėtoti rezultatyvią užsienio politiką.