Tamsioji carinės Rusijos pusė: sekso vergės, haremai, orgijos

Vienuose kraštuose baudžiavos apraiškos buvo lengvesnės, kitur – sunkesnės, tačiau ypač patologiškas, baisiausiai vergijai identiškas formas šis reiškinys įgavo carinėje Rusijos imperijoje.

Rusijoje prieš porą metų pasirodžiusi Boriso Tarasovo knyga „Baudžiavinė Rusija. Liaudies vergovės istorija“ (rus. Россия крепостная. История народного рабства), sukėlė skandalą. Ją vieni sveikino kaip demaskuojančią kraupias Naujųjų amžių vergovės apraiškas, kiti piktinosi „neregėtu „didžios rusų tautos“ istorijos šmeižimu“.

Savojoje knygoje autorius surinko daugybę faktų apie kasdienybe tapusiais rusiškos baudžiavos reiškinius, tokius kaip žeminančios patyčios, tyčinis beteisių valstiečių luošinimas ir net žudymas, lytinė prievarta prieš jų žmonas bei dukteris. Pagrindinė šios knygos išvada tokia: viena, palyginti neskaitlinga šalies gyventojų dalis visiškai teisėtais pagrindais ilgus šimtmečius prievartavo, kankino ir žudė kitą, kur kas skaitlingesnę gyventojų dalį, o tai, be jokios abejonės, galima įvardinti pačia baisiausia psichologine trauma.

Išniekintos ir beteisės

Nepakeliamas baudžiavos jungas bene labiausiai prislėgė būtent rusus – „titulinę“ imperijos tautą. Savo metu iš senos Baltijos vokiečių giminės kilęs carinės žandarmerijos šefas Aleksandras Benkendorfas skundėsi, kad visoje Rusijoje tik rusų valstiečiai (prie „rusų valstiečių“ Benkendrofas tradiciškai priskyrė ir gudus su ukrainiečiais) iki šiol vergauja, tuo tarpu suomiai, estai, latviai – jau kuris laikas laisvi.

Dalis tiesos tame buvo. Prie Rusijos prijungtoje Suomijoje baudžiavos nebuvo niekada, istorinėje Livonijoje baudžiava panaikinta XIX a. pradžioje (didžiojoje Lietuvos dalyje tik 1861 m.), o ir tenykštės formos visuomet buvo kiek lengvesnės nei visiška vergija grynai rusiškomis vadinamose teritorijose.

Priešingai kitiems baudžiavos baisumams, apie „priklausomų“ moterų prievartavimus kalbama retai. Visų pirma, apie tai galbūt verčia nutylėti tam tikras moralinis tabu. Antra, – nenoras garsiai pripažinti, kad daugybė beteisių nelaimingųjų buvo visiškai netrukdomai išniekintos „dievobaimingiausioje ir dvasingiausioje Trečiojoje Romoje“.

Dar viena priežastis – tikrųjų šio reiškinio mastų nesuvokimas, o juk tai, Tarasovo žodžiais, buvo ne tik „Šventosios Rusios“ kasdienybė, bet sisteminga ir populiari dvarininkijos užgaida, savotiška visuotinai priimta tradicija. Ir bausta už šią „tradiciją“ itin retai, kadangi vergai tiesiog negalėjo skųstis savo ponais, o jei ir išdrįsdavo, tai jiems patiems baigdavosi be galo liūdnai.

To meto rusų dvarininkijos požiūrį į savo baudžiauninkus puikiai iliustruoja liūdnai pagarsėjusio generolo Levo Izmailovo klausimas savo rūbininkui: kas geriau – šuo ar žmogus? Tarnas, atsakęs, kad žmogaus nevalia lyginti su keturkoju padaru, buvo žiauriai nubaustas, o štai šalia stovėjęs berniūkštis išsigandęs sušuko: „šuo geriau už žmogų“, ir už tai gavo sidabro rublį. Beje, tasai patarnaujantis paauglys buvo nesantuokinis paties Izmailovo ir sugulove paverstos baudžiauninkės sūnus. Apie tai žinojo ir generolas, ir kaimynai. Daugybės kitų savo palikuonių generolas nei pripažino, nei norėjo kažką apie juos girdėti…

Galėdavo rinktis bet kurią patikusią

Iš jaunų merginų santykių su savo ponais gimę vaikai nebuvo retenybė to meto imperijoje. Tik gyvenimas šių „nevisaverčių“ palikuonių dažnai buvo ne ką geresnis už paprastų baudžiauninkų. Nereik nė sakyti, kad ir santykiai tarp šeimininko bei jo aukų buvo „mezgami“ pasitelkus vienokią ar kitokią prievartos formą.

Apie tuometę įbaudžiavintų valstiečių padėtį žymus to meto ekonomistas Andrejus Zablockis-Desiatovskis ataskaitoje ministrui rašė: „Smerktini žemvaldžių ryšiai su savo valstietėmis toli gražu nėra retenybė. Kiekvienoje gubernijoje, kiekviename valsčiuje jums pateiks pavyzdžių (…) Kai kurie žemvaldžiai verčia tenkinti gyvuliškus savo troškimus tiesiog valdžios jėga, nematydami ribų, pasidavę kvaituliui prievartauja mažus vaikus. Kiti atvažiuoja į kaimus pasilinksminti su bičiuliais, iš pradžių girdo valstietes, o paskiau verčia tenkinti tiek save, tiek savo draugus“.

Rusų istorikas, profesorius Vasilijus Semevskis pasakojo, kad neretai buvo pasirenkamas kuris nors kaimelis ir visos „tinkamos“ jo moterys verstos santykiauti su ponu bei jo svečiais. Kai pavaldžių kaimų ar sodybų buvo daug, lankytasi jose eilės tvarka.

Garsus XIX a. publicistas Aleksandras Košelevas mini, kad jo kaimynystėje Smykove apsigyveno „pirmos nakties teisę“ savo valdose įvedęs ponaitis. Tai yra, visos būsimos baudžiauninkių nuotakos pirmiausia privalėjo atsiduoti jam. Skųstis ponų elgesiu reiškė maištauti, o maištas – individualus ar kolektyvinis, griežtai slopintas.

Jeigu dvarininkui neužtekdavo nuosavų jėgų „maištininkams“ sudoroti, jam į pagalbą visuomet atvykdavo reguliarioji kariuomenė ar žandarai. Beje, ankstyvuoju baudžiavinės santvarkos periodu neapsikentę valstiečiai dar galėjo skųstis savo ponų elgesiu vietos valdžiai, tačiau vėliau ši galimybė buvo visiškai panaikinta. Paskųsti pavaldinius terorizuojantį žemvaldį galėjo tik kitas žemvaldys, bet taip nutikdavo be galo retai.

Asmeninis žemvaldžio reikalas

Kartą neapsikentę valstiečiai prilupo į jaunų merginų medžioklę atvykusį generolo Izmailovo patikėtinį. Įsiūčio apimtas generolas suruošė baudžiamąjį žygį, kurio metu buvo sudeginti „maištininkų“ ūkiai, aktyviausi valstiečiai suimti ir žiauriai nukankinti. Neretai Rusijos imperijos galingieji baudžiauninkių haremus įsteigdavo tiesiog dvaruose.

Riazanėje gyvenęs ir kunigaikščio titulą turėjęs stambus žemvaldys Gagarinas savo hareme laikė septynias, dviejų senų čigonių prižiūrimas, merginas. Išrinktųjų kunigaikščio „favoričių“ gyvenimas buvo nekoks. Jos apgyvendintos atskirai, negalėjo be reikalo žvelgti pro langą ar išeiti į kiemą, šeimininkas jas mušdavo kiekviena pasitaikiusia proga.

Nepaisant tirono savivalės, kaimynai apie Gagariną atsiliepdavo kaip apie kilnų, garbingą dvariškį. O tai, kas išdarinėjama su baudžiauninkais, niekam nerūpėjo ir buvo laikoma asmeniniu kiekvieno žemvaldžio reikalu: juk priklausomas valstietis nėra žmogus!

XIX a. rašytojas Januarijus Neverovas apie savo giminaičio Piotro Koškarovo gyvenimą rašo, kad iškrypėliškas susenusio žemvaldžio užgaidas tenkino jaunutės „dvaro mergos“. Aistringieji septyniasdešimtmečio Koškarovo laikai jau senokai buvo praėję, bet sukriošęs Piotras Aleksejevičius iki pat savo mirties neatsisakė jaunų merginų apsupties. Vakarais jos nurengdavo poną ir aprengdavo jį ryte, suvaikėjusiam šeimininkui sekdavo prieš miegą pasakas, turėjo maudytis kartu su juo pirtyje. Ta, kuri susigėdusi slėpdavo nuogybę, dažnai iš pirties grįždavo žiauriai sumušta.

Paprastai nelaimingos moterys sudarydavo kurio nors dvarininkėlio svitą ir lydėjo jį visose kelionėse. Tokiomis „nimfų“ palydomis buvo apsirūpinę ne tik jauni ponaičiai, bet ir garbaus amžiaus senjorai. Visi puikiai žinojo kokia tikroji šių palydų paskirtis, tačiau niekam neateidavo į galvą smerkti įprastą tiems laikams poniško gyvenimo būdą. Lygiai taip pat šaltai žvelgta ir į bet kokias patyčias „beverčių cholopų“ atžvilgiu.

Beje, įsitvirtinti tokiam požiūriui į „dvikoję nuosavybę“ padėjo ir tų laikų auklėjimo sistema, kurioje bet koks negailestingumas liudijo būdo tvirtumą, o patyčios iš silpnesniojo – „aristokratišką“ valdingumą. Savo knygoje Tarasovas aprašo kelis tokio auklėjimo pavyzdžius. Mažas berniukas – „būsimasis husaras“, tėvams pritariamai kikenant, rimbu talžė priešais jį kariškai marširuojančius baudžiauninkus, kita ponų atžala pavertė priklausomus valstiečius savo kavalerija ir kaskart jodavo ant jų nugarų raitas.

Trečias „šauniai karininko ateičiai“ rengiamas berniūkštis motinos įsakytas tam tikrą laiką turėjo stovėti kariškai įsitempęs ir nejudėti. Tarnaitei, laikančiai nenuoramos rankas, ponaitis spjaudydavo į veidą ir vadindavo ją šlykščiausiais žodžiais. Tėvai neretai versdavo savo atžalas stebėti baudžiauninkų kankinimus tam, kad „užgrūdinti sūnų dvasią“. Nenuostabu, kad iš tokių berniukų vėliau užaugdavo sadistai, prievartautojai ir „haremų“ valdytojai.

Palaužta tautos dvasia

Tas generolas Izmailovas kandidates į savo asmeninį viešnamį nusižiūrėdavo, kai joms būdavo 10 – 12 metų. Metus ar dvejus mergaitėms buvo leidžiama „subręsti“, po to jos tapdavo generolo bei jo svečių sugulovėmis. 16 – 18 metų merginos jau buvo laikomos „pasenusiomis“ ir dažniausiai atiduodamos į žmonas kuriam nors iš priklausomų mužikų.

Jų vietą hareme užimdavo kitos. Tas pats laukė ir pastojusių. Mužikams buvo įsakoma auginti vaiką kaip savo be jokių pretenzijų ir nepasitenkinimo reiškimo. Vienas prasiskolinęs Peterburgo ponaitis atsikratė visų savo vyriškos lyties baudžiauninkų: vienus pardavė kaimynams, kitus už piniginę kompensaciją atidavė į rekrutus – caro kariuomenę.

Aplinkinių klausiamas, kaipgi be vyriškų darbo rankų jis tvarkysiąs savo ūkį, ponaitis atsakė, esą vyrų jam kol kas ir nereikia. Nuvykęs į savo valdas, jis leidžiasi į santykius su jam pavaldžiomis moterimis, tad netrukus vėl turės krūvą vyriškos lyties vergų, kuriuos laikui bėgant galės parduoti pelningiau nei žirgus. Sakoma, kad toks atviras atsakymas šokiravo net visko mačiusius, ne ką moralesnius ponaičio kolegas.

Kokiais būdais buvo palaužiamos aukos? Pirmiausia siekta sugriauti dorovinį jų pasaulį, moralines bei religines nuostatas. Jeigu tai nepadėdavo, buvo griebiamasi fizinių bausmių, „gyvai nuosavybei“ galinčių tęstis iki begalybės.

Dažnai perdėtą pamaldumą visuomenėje demonstruojantiems „aristokratams“ nieko nereiškė suraižyti rimbais nepaklusnią auką, jeigu ji, pavyzdžiui, nekvatoja laidant nešvankius juokelius ar dangstosi pirtyje prieš girtus „husarus“. Sunaikinti moraliai, baime ar botagu „įtikinti“, kad nėra nieko švento ir padoraus: ištisus du šimtmečius ši sistema veikė neklystamai. Pagaliau čia suveikdavo ir trečias, su įprastu tos epochos mastymu susijęs aspektas.

Tai – pačių baudžiauninkų tikėjimas prigimtiniu, per amžių amžius paveldimu menkumu bei nevisavertiškumu prieš neginčytiną, „Dievo nustatytą“, „natūralią“ viešpačių ir jų pavaldinių tvarką. „Jei ponas liepia – boba negali neiti“ – mąstė dažnas mužikas, siųsdamas žmoną ar dukterį į šeimininko guolį. Valstiečių pasipriešinimas, kaip jau minėta, buvo nedažnas reiškinys – visais kitais atvejais avys klusniai žengė pas vilką.

Žinoma, dabar jau neįmanoma nustatyti bent jau apytikslę šios masinės prievartos statistiką, bet tai, prisiminus Zablockio-Desiatovskio žodžius, vyko kiekvienoje gubernijoje ir kiekviename valsčiuje. Ne metus, ne dešimtmečius, o ištisus amžius šalis gyvavo pasidalinusi į prievartaujančią mažumą ir prievartaujamą daugumą.

Knygos „Baudžiavinė Rusija“ autorius Borisas Tarasovas liūdnai pripažįsta, kad tie du šimtmečiai dvariškių jungo kur kas pragaištingiau paveikė tautos būdą, dorovę, kultūrą ir tradicijas už bet kokį išorės priešą.