Sovietinių šnipų paslaptys: kaip būdavo sekami įtariami užsienio agentai?

Dvigubu agentu tapęs Sergejus Voroncovas (vėliau, kai jį sovietinėms spec. tarnyboms išdavė agentas Aldrichas Amesas, jam buvo įvykdyta mirties bausmė) atskleidė, kad medžiaga, kurioje buvo liumonolio ir nitrofenilo pentadieno (NPPD), buvo ištepamos durų rankenos, automobilių kilimėliai ir kiti paviršiai, kuriuos galėdavo paliesti Maskvoje apsilankę amerikiečiai. Tuomet šių medžiagų pėdsakai būdavo paliekami ant visko, ką šalies svečiai galėdavo paliesti.

Tokios informacijos atskleidimas sukėlė tikrų tikriausią skandalą. Bet ne dėl paties sekimo fakto, o dėl to, kad medžiaga, vėliau pakrikštyta „šnipų dulkėmis“ galimai kėlė grėsmę sveikatai. Mokslininkai tyrė, ar ji nepasižymi kancerogeninėmis ar mutageninėmis savybėmis, bet galų gale išaiškėjo, kad naudojant nedideliais kiekiais ji yra saugi.

Kalbant formaliai, ši medžiaga buvo naudojama visai ne dulkių pavidalu. 2004 metais atlikto tyrimo metu buvo vykdoma šnipų dulkių sintezė ir jomis buvo vykdomas žmogaus bei automobilio sekimas. Kiti tyrime dalyvavę mokslininkai dulkes ištirpino metanolyje, kuriuo vėliau apšlakstė paviršių. Palietus tą paviršių plikomis rankomis, medvilninėmis pirštinėmis ar automobilio padangomis, mokslininkai NPPD ir liuminoliu suterštą paviršių galėjo analizuoti įvairiais būdais

Spalvos analizavimas buvo dviejų etapų procesas: iš pradžių sekamo žmogaus įtariamai paliestas paviršius būdavo patrinamas vatos gumulėliu, kuriame buvo šiek tiek metanolio, o į šio gumulėlio metanolinį ekstraktą būdavo įlašinamas 1 ml 0,1 proc. naftorezorcinolio metanolinio tirpalo.

Vėliau į tirpalą būdavo įlašinamas 1 ml koncentruotos druskos rūgšties, dėl ko tirpalas nusidažydavo tamsiai raudona spalva. Tokio spalvoto tirpalo sugerties maksimumas buvo ties 510 nm bangos ilgiu – jis buvo matuojamas taikant ultravioletinės-regimojo spektro spektroskopijos metodus.

Šnipų dulkes ištyrę JAV mokslininkai pareiškė, kad jų objektas yra „naudingas atliekant slaptą sekimą“.