Adresatų nepasiekę laiškai atskleidė 300 metų senumo paslaptis

Antai po 300 metų atplėštame ir perskaitytame laiške nevilties apimta moteris šaukiasi pagalbos. Tiesa, tuomet, prieš tris amžius, vyras, kuriam buvo skirtas laiškas, atsisakė jį priimti. Žinoma, tai nestebina. Pasiturintis pirklys iš Hagos, matyt, nujautė, kad laiške jo laukia nemaloni žinia – moteris laukėsi.

Šis laiškas yra vienas iš tūkstančių išskirtinėje kolekcijoje, kurioje laikomi tokie nepristatyti siuntiniai. Jie jau kelis amžius yra saugomi odinėje skrynioje Nyderlanduose.

Laiškus siuntė aristokratai, šnipai, pirkliai, leidėjai, aktoriai, muzikantai, rašyti vargiai mokantys valstiečiai ir žmonės su aukštuoju išsilavinimu. Jie parašyti įvairiomis – prancūzų, ispanų, italų, olandų ir lotynų kalbomis.

Linu išklota odinė skrynia su oficialiais antspaudais Hagos pašto muziejui buvo padovanota dar 1926 metais. Skrynios, kuri po kurio laiko buvo perkelta į naują Hagos komunikacijos muziejų, viduje yra 2,6 tūkst. laiškų, iš kurių net 600 dar neatidaryti.

Tačiau tarptautinė akademikų komanda, kurioje yra mokslininkai iš Leideno, Oksfordo, Masačusetso technologijų instituto ir Jeilio universiteto, tirti laiškus pradėjo tik dabar, kai įmanoma saugi analizė.

Neatplėštų laiškų turinio studijavimui naudojamos specialios skenavimo technikos, kad nereiktų jų atklijuoti ar sugadinti įvairiausių lankstymo technikų.

Visi saugomi laiškai buvo išsiųsti 1680-1706 metais. Europoje tuo metu buvo nuolatinių karų ir politinių neramumų metas. Juos saugojo sutuoktiniai Simonas de Brienne ir Maria Germaina, Hagos pašto viršininkas ir jo žmona.

Sutuoktiniai buvo apsukrūs verslininkai. Jie kurį laiką Anglijoje dirbo Viljamo III teismo pareigūnais. Vėliau, pardavę savo pozicijas už 1550 svarų ir statinę Burgundijos vyno, jie sugrįžo namo. Tais laikais už laiškus sumokėti turėdavo gavėjas, tad daugybė jų galėjo likti nepristatyti, jeiadresatas pakeitė gyvenamąją vietą ar net mirė.

Oksfordo universiteto mokslininko Danielio Starza Smitho manymu šie laiškai buvo saugomi, nes buvo tikimasi, kad vieną dieną kas nors juos pasiims ir sumokės.

„Laiškai, kurie nepasiekė savo kelionės tikslo, sukelia jausmą, lyg užtikote neapsaugotą istorijos akimirką. Dažnai jų autoriai ir adresatai keliaudavo po Europą, pavyzdžiui, klajojantys muzikantai ir religiniai tremtiniai“, – teigė D.S.Smithas.

Anot specialisto, olandiškojoje skrynioje yra saugomi skirtingoms socialinėms klasėms priklausiusių vyrų ir moterų laiškai.

„Daugelis dokumentų, kurie išliko iš to laikotarpio, pasakoja apie elito – aristokratų ir turtingų pirklių – veiklą, įvairius biurokratinius reikalus. Tad šie laiškai suteiks mums naujų žinių apie svarbias visuomenės dalis XVII a. Europoje. Įrašai apie tokius žmones dažnai neišlikdavo, tad tai nuostabi nauja galimybė išgirsti senus istorinius balsus“, – džiugiai pasakojo D.S.Smithas.

Tiesa, nemažai laiškų žavingai asmeniški. Pavyzdžiui, viena moteris į voką buvo įdėjusi popierinį balandį, laikantį liepsnojančią širdį, o laiške mylimajam su kartėliu prisiminė laikus, kai jis buvo ištikimas.

Be to, daugelis šių laiškų buvo parašyti tuomete šnekamąja kalba. Jau pastebėta, kad laiškų autoriai net nenaudojo skyrybos ženklų.