Lietuvė atskleidė ateiviams žemėje sukurtų ženklų paslaptį

Lietuvę citavo dienraštis „New York Times“, BBC televizija, žurnalas „National Geographic“. Artimiausiu metu net keli mokslo žurnalai išsamiai pristatys Torgajaus stepėse rastų geoglifais vadinamų ženklų tyrinėjimus, kuriuose dalyvavo ir G.Motuzaitė-Matuzevičiūtė.

Ši istorija prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai jaunas vadybininkas iš Kazachijos Denisas Dejus pabandė atidžiau pažvelgti į Torgajaus stepę įsijungęs kompiuterinę „Google Earth“ programą. Jį įkvėpė televizijos laida apie piramides.

Atidžiai įsižiūrėjęs D.Dejus pastebėjo, kad taškeliai ir rutuliukai sudaro geometrines figūras, – kvadratą, kryžių, linijas, žiedus ir tris lenktas linijas, prasidedančias iš vieno taško. Šią figūrą jis praminė svastika.

Iš pradžių vyras pamanė, kad tai kokios nors slaptos sovietinių laikų statybos. Bet už savo uždirbtus pinigus jis pakvietė ten nuvykti archeologus. Jie pripažino, kad šias gigantiškas figūras sudaro statiniai, kuriuos iš žemių supylė žmonės.

Naujuoju Schliemannu – legendinės Trojos atradėjo vardu pramintas D.Dejus teigia atradęs 260 tokių gigantiškų ženklų 180 kvadratinių kilometrų plote.

Archeologai pripažįsta 60 tokių ženklų. Juos sudaro žmonių supiltos kalvos, kiekviena maždaug 10 metrų pločio ir 1 metro aukščio, išsidėsčiusios kelių futbolo aikščių plote.

Neseniai Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) iš kosmoso padarė nuotraukas, o jose gerai matyti šie ženklai. Jei jie matomi tik iš kosmoso, kam tuomet žmonės juos statė? Ir dar kad išliktų tūkstančius metų? Bet lietuvė mokslininkė griežtai atmetė bendravimo su kokiais nors ateiviais iš kosmoso galimybę.

Be to, G.Motuzaitei-Matuzevičiūtei vienintelei pavyko bent apytiksliai nustatyti, kada stepėje gyvenę žmonės tuos ženklus supylė, – maždaug prieš 3 tūkstančius metų.

– Kaip atsidūrėte Torgajaus stepėse? – paklausėme į Lietuvą sugrįžusios G.Motuzaitės-Matuzevičiūtės.

– Prieš ketverius metus buvau nuvykusi į archeologų konferenciją Kazachijoje ir pristačiau mokslinį darbą, kurį rengiau Kembridžo universitete.

Ten išgirdau apie Kostanajaus archeologų Andrejaus Logvino ir Irinos Ševninos vykdomus senovėje žmonių sukurtų ženklų – geoglifų – tyrimus ir nustebau, kodėl mes apie tai nieko nežinome.

Archeologai pasiskundė nežinantys, kaip tuos geoglifus tirti, nes jie supilti tik iš žemių – juose nėra organinių medžiagų, pagal kurias būtų galima tokių sampilų atsiradimo metus nustatyti radioaktyviosios anglies metodu. Pasiūliau pabandyti tirti optiškai stimuliuoto liuminescencinio datavimo metodu. Tai buvo pirmasis mokslinis žingsnis jų tyrime.

Šis metodas leido nustatyti, kada smėlio grūdeliai iš supiltų kalvų vidaus paskutinį kartą matė saulę ir taip nustatyti šio reiškinio datą. Mes nukasėme vieną tų sampilų per pusę ir aiškiai išvydome senovinės velėnos sluoksnį, ant kurio buvo pilamas statinys. Mėginį ėmėme tamsoje.

– Kasėte naktį?

– Ne, virš sampilo pastatėme didžiulę jurtą ir paėmėme mėginius.

– Bet juk sampilai labai dideli. Ar kasėte viena?

– Vienas sampilas yra 10 metrų skersmens ir 1 metro aukščio. Kasėme penkiese – keturi vyrai ir aš. Visa teritorija molinga, molis susimaišęs su liosu. Kasti buvo sunku – molis suplūktas.

Bet visa tai supilti buvo daug sudėtingiau. Įsivaizduokite 40 tokių sampilų, išdėstytų pusės kilometro linijoje. O tokių linijų ir figūrų – dešimtys, jei ne šimtai. Be to, vasarą ten 40 laipsnių karštis, o žiemą – 40 laipsnių šaltis. Vargu ar jie turėjo geležinių įrankių. Greičiausiai kasė kaulinėmis mentelėmis.

Kokios stiprios turėjo būti tų žmonių paskatos, kad jie ryžtųsi šiam darbui!

– Ar tai buvo kas nors nauja, su kuo nesusidūrėte anksčiau?

– Iki šiol geriausiai žinomi Peru Naskos piešiniai išdėstyti taip, kad būtų matomi tik iš aukštai. Jie sudaro paukščio, beždžionės kontūrus. Akivaizdu, jog statyta tam, kad kas nors galėtų pamatyti iš paukščio skrydžio, iš viršaus.

O Kazachijoje stovėdamas ant vieno kurio nors sampilo matai, kad žiūri į kryžių, liniją ar apskritimą. Juos gali pamatyti eidamas pro šalį arba nuo arklio. Gali suskaičiuoti.

– Kodėl žmonės visa tai statė?

– Atsakymą žinosime po nuodugnesnių tyrimų. Mano nuomone, žmonės taip žymėjo kokį nors labai vertingą žemės plotą. Greičiausiai tai buvo gigantiška teritorijos kontrolė. Tikriausiai taip norėta pažymėti, kad ši teritorija jau kam nors priklauso – užimta.

Avys ir ožkos buvo tų žmonių išlikimo sąlyga – jiems reikėjo kaip nors pasidalyti stepes. Klajoklių migracija vyko nuolatos, vienos gentys stūmė kitas. Juk Romos imperija irgi žlugo dėl klajoklių genčių. Kazachijos geoglifai rodo, kad šis kraustymasis nebuvo chaotiškas reiškinys.

Todėl šie ženklai mums ir svarbūs – iš jų galime suprasti, kaip tos stepių teritorijos buvo kontroliuojamos. Visa tai laužo mūsų stereotipus apie egalitarinę klajoklių visuomenę. Tokiems gigantiškiems ženklams pastatyti reikėjo organizacijos, tvarkos. Akivaizdu, kad tuo metu jau buvo hierarchija.

Kazachijos geoglifai bent šiek tiek gali paaiškinti, kaip Romėnų imperiją galėjo nukariauti klajokliai: jie nebuvo pakriki, turėjo organizaciją.

– O kokie tai buvo žmonės?

– Tuo metu Eurazijoje buvo paplitę skitai. Bet tada Žemėje vyko daugybė procesų, virsmų – kaip tik prasidėjo geležies amžius, pradėjo kurtis didesni miestai. Kinijoje vos po kelių šimtų metų pradėta statyti Didžioji kinų siena – greičiausiai irgi siekiant apsisaugoti nuo tų klajoklių.

– Jūs griežtai atmetate ženklų ateiviams versiją. Bet juk tie ženklai pirmiausia pastebėti iš kosmoso.

– Tik nekalbėkite apie ateivius! „Google Earth“ yra visiškai normali šiuolaikinių mokslininkų tyrinėjimo priemonė, ja naudojantis pastaruoju metu aptikta daug svarbių objektų. Bet ji jokiu būdu nerodo ženklų, esą siunčiamų ateiviams.

Kita vertus, įdomu, kodėl tie ženklai buvo statomi. Gal tai buvo žmonių kontaktas su kuo nors, kas nėra žmonės. Neatmetu, kad jie buvo statomi bendrauti su aukštesnėmis būtybėmis. Jei ne su dievais, tai su kokiais nors pomirtinio pasaulio atstovais. Kol nėra išsamių mokslinių tyrimų, visos versijos galimos.

Dabar pasitelkę kompiuterines programas bandysime išsiaiškinti, iš kur tie ženklai buvo matomi. Ar jie buvo statomi tam, kad būtų matomi iš toli, – gal nuo šlaitų, o gal sėdint ant arklio? Tada svarstysime, kam jie buvo statomi: dievams ar žmonėms. Bet tikrai ne ateiviams.

– Tačiau tų ženklų atradėjas mano kitaip.

– D.Dejus – entuziastas, kuris, kaip ir daugelis mūsų, kompiuteryje instaliavo „Google Earth“ programėlę. Jis pastebėjo keistus ženklus, susisiekė su archeologais, jie nuvažiavo ir patikslino. Bet po to jis nugrybavo į dausas. Pradėjo kalbėti apie ateivius, ieškoti sensacijų. Tai – ne mokslas.

Tačiau toks misticizmas traukia žmones. Užtat dabar D.Dejus ir išgarsėjo, yra vadinamas naujuoju Schliemannu.

– Ar sunku gyventi stepėje?

– Ten gyventi tikrai nėra lengva. Nakvojome jurtoje, bet netoliese teka upelis, kur galėjome maudytis. Be to, mokslininkai turėjo visureigius ir net skraidyklę, iš kurios darėme nuotraukas. Toje stepėje gyvena tik piemenys, jie gano avis, ožkas ir arklius.

– Piemenys tikriausiai buvo girdėję apie žmonių supiltus ženklus. Kodėl jie tiek tūkstančių metų iš kartos į kartą perduodavo pasakojimus vieni kitiems, bet niekam apie tai nesakė?

– Piemenys su niekuo nebendrauja. Be to, tą vietą pasiekti sunku. Kostanajus yra 450 kilometrų nuo artimiausių geoglifų. Kitas miestas yra Akalykas. Ten įmanoma nukakti traukiniu arba taksi. Bet kai paklausiau taksisto, kiek kainuotų ten nuvažiuoti, jis paprašė nupirkti naują mašiną.

Piemenims šie senieji ženklai – greičiau kelio orientyras.

– Kodėl pasaulį taip sudomino tie radiniai Kazachijos stepėje?

– Žmones jaudina tai, kad kiekvienas gali būti atradėjas ir kad Žemėje vis dar galima rasti tokių paslaptingų dalykų, apie kuriuos iki šiol nieko nežinojome.

Paslaptingus ženklus stepėje pastebėjo paprastas žmogus. Vadinasi, kiekvienas, įsijungęs „Google Earth“, galėjo tai pastebėti. Žiūri į kompiuterio ekraną ir pradeda ieškoti. Ir pasijunta atradėju.

Kita vertus, šie radiniai gali būti raktas stepių klajokliams pažinti. Žmonėms, gyvenusiems maždaug prieš tris tūkstančius metų.

– Ar susidūrėte su Kazachijoje dirbančiais lietuviais?

– Su manimi susisiekė keli ten dirbantys lietuviai verslininkai ir prašė geoglifų koordinačių. Aš jiems pasakiau: „Ačiū, ne. Esu atsakinga už tuos geoglifus.“ Ir pasiūliau kreiptis į D.Dejų.

– Ar nebandėte tokių senovėje supiltų ženklų ieškoti Lietuvoje?

– Lietuvoje iš kosmoso tokių ženklų nepamatysi – juos užstoja miškas. Girdėjau, kad vis dėlto kažkas bandė ieškoti ir esą rado. Net parašė apie tai straipsnį.

– Gal lietuviški piliakalniai – irgi kokioms nors aukštesnėms būtybėms palikti ženklai?

– Lietuvoje piliakalniai buvo pilami ne vienu metu. Be to, jie skirti gyventi. Taip, kai kurie jų supilti tais laikais, kaip ir geoglifai Kazachijoje. Bet šių reiškinių tiesiogiai tikrai nebūtų galima sieti.

Akivaizdu, kad tuo metu pasaulyje vyko kažkas, dėl ko žmonės siekė gintis, kontroliuoti, žymėti. Jei kinai statė Didžiąją sieną, o lietuviai – piliakalnius, kai kas juos tikrai siejo. Tarkime, klimato kaita, maistas, paskatinęs žmones veikti. Bet žiūrėti į šiuos reiškinius globaliai ir bandyti susieti – labai slidus reikalas.