Mokslinės išvados: žmogus po pasaulį išplito dėl to, kad tapo blogiuku

Jorko universiteto Archeologijos fakulteto mokslininkė dr. Penny Spikins tvirtina, kad žmonių pasklidimo po planetą sparta ir pobūdis maždaug prieš 100 000 metų reikšmingai pasikeitė.

Iki tol archaiškos žmonių bendruomenės judėdavo lėtai, o jų judėjimą dažniausiai lemdavo gamtos jėgos ar populiacijos didėjimo nulemti įvykiai. O po 100 000 metų ribos populiacijos sklido neįtikėtinu greičiu ir netgi įveikdamos galingus nepalankios aplinkos barjerus.

Dr. P. Sipkins, dėstanti Žmogaus kilmės archeologiją, mano, kad ši migracijos permaina yra susijusi su pokyčiais tarpžmogiškuose emociniuose santykiuose. Moksliniame straipsnyje, kurį publikavo recenzuojamas leidinys „Open Quaternary“, ji tvirtina, kad nei populiacijos augimas, nei ekologiniai aplinkos pokyčiai nėra pakankamas paaiškinimas prieš 100 tūkstantmečių įvykusiems migracijos pobūdžio pokyčiams.

Ji kelia hipotezę, kad bendruomenėse pradėjus didėti vienų individų priklausomybei nuo kitų, ir žmonių grupėse vis stiprėjant motyvacijai išskirti ir nubausti „sukčius“, kartu vystėsi ir „tamsioji“ žmogaus prigimties pusė. Smarkiai padažnėjo moralinių ginčų, kurių priežastis buvo išduotas pasitikėjimas. Ir būtent tokios išdavystės motyvavo žmones kuo toliau pasitraukti nuo savo varžovų.

Dr. P. Spikins tvirtina, kad emociniai saitai, kurie palaikė populiacijų vientisumą krizių akimirkomis, turėjo ir tamsesnę pusę – ilgalaikę širdgėla dėl išdavystės (kuri ir iki šių dienų neišnyko). Platesniuose ir tamsesniuose bendruomenės tinkluose buvo lengviau rasti tolimesnių sąjungininkų, su kuriais buvo galima steigti naujas kolonijas, o efektyvesnės medžioklių technologijos reiškė, kad bet kas, širdyje slepiantis nuoskaudą, buvo mirtinai pavojingas.

Tačiau būtent žmogiškosios emocijos buvo tas gyvūnams nebūdingas veiksnys, kuris paskatino žmones iškeliauti iš ribotos anais laikais apgyvendintos teritorijos. Ankstyvosios homininų rūšys buvo paplitusios ganėtinai ribotai ir tik tam tikro tipo aplinkose – retuose miškuose ar pievose.

Prieš 1,6 mln. metų įvykęs Homo erectus migravimas į Afrikos į Aziją, panašu, buvo padiktuotas poreikio rasti didesnių pievų. Tuo tarpu neandertaliečiai apsigyveno nesvetingose ir šaltose Europos teritorijose.

Visos archaiškos žmogaus protėvių rūšys prie naujų apgyvendinimo galimybių prisitaikydavo ganėtinai lėtai – persikraustymui neretai sutrukdydavo nepalanki aplinka, klimato barjerai. Bet maždaug prieš 100 000 metų migravimas į tolimus, rizikingus ir nesvetingus plotus tapo gerokai dažnesniu, lyginant su kraustymusi į jau apgyvendintas teritorijas.

Labiausiai akivaizdus skirtumas – biogeografiniai barjerai buvo išbraukti iš priežasčių atsisakyti migracijos kuria nors kryptimi sąrašo. Todėl populiacijos pradėjo kraustytis į šaltąją Šiaurės Europą, persikeldavo per didelių upių – tokių, kaip Indas – deltas, per dykumas, tundras ar džiungles ir netgi nemažas jūras bei pasiekė Australiją ir Ramiojo vandenyno salas.

Dr. P. Spikins tvirtina, kad pasitikėjimo išdavystės, įvykdavusios kilus moraliniams nesutarimams, buvo reikšminga priežastis keltis į gyvenimui nepalankias aplinkas: tokiu būdu buvo vengiama fizinių sužalojimų nuo nepatenkintų buvusių draugų ir sąjungininkų rankos.

Kartu su prasižengėliais į naujas vietas keldavosi ir glaudesniais socialiniais ryšiais susiję bendruomenės, kurioje gyvenimas staiga tapo pavojingas, individai. Mokslininkė tvirtina: „Pavojingų teritorijų aktyvi kolonizacija ir pavojingų teritorijų kirtimas yra sunkiai paaiškinami vertinant grynai pragmatinius motyvus. Tačiau juos tampa kur kas lengviau paaiškinti jeigu vertinama stipri iš emocijų valdoma motyvacija žaloti kitus bendruomenės narius, net jei tai yra nenaudinga ir pačiam žalojančiajam“.

„Moraliniai konfliktai provokuoja akivaizdų mobilumą – įsiutęs buvęs sąjungininkas, partneris ar visa grupė, apsiginklavusi ietimis apnuodytais antgaliais ir siekianti keršto arba teisingumo yra stipri motyvacija sprukti ir daryti tai nepaisant bet kokių aplinkos keliamų grėsmių“, – savo hipotezę motyvuoja mokslininkė.

„Mes savo pasaulinį išplitimą vertiname kaip rūšies sėkmingumo simbolį, tačiau gali būti, kad dalis motyvacijos siekti šio „simbolio“ buvo tamsesnė žmogaus prigimties pusė“, – tvirtina archeologė.