Černobylio katastrofos sąmokslo teorijos: paslaptingi radijo signalai, pašvaistės ir „Genys“ (Video)

Tų laikų žurnalistai šį išradimą pavadino „mirties spindulių“ mašina.

1900-1917 metais Tesla su verslininko J.P.Morgano pagalba Long Ailende (JAV) pastatė vadinamąjį Tesla bokštą. Bokštas buvo skirtas tolimojo radijo ryšio transliacijoms, taip pat belaidžio elektros energijos perdavimo eksperimentams.

Šie bandymai buvo itin pavojingi. Oliveris Nichelsonas, knygų apie Nikolą Teslą autorius, teigia, kad 1908 m Tunguskoje nebuvo jokio meteorito, o sprogimą sukėlė Nikola Tesla eksperimentai. Šios išvados buvo padarytos remiantis paties mokslininko dienoraščiais ir liudininkų parodymais.

Prieš pat sprogimą ir iš karto po jo dangus švytėjo. Buvo matomas reiškinys, panašus šiaurės pašvaistę. Mokslininkai, tyrinėdami sprogimo vietą, pasigedo tokio dydžio meteoritui būdingo kraterio, buvo užfiksuoti planetos magnetinio lauko pakitimai. Be to iki šiol nei viena ekspedicija nerado meteorito pėdsakų.

Tokią pat informaciją pateikia ir Teslos biografas Tadas Wise'as.

Tunguskos meteorito ryšys su Černobylio avarija

1927 pirmajai mokslinei ekspedicijai į Tunguskos katastrofos vietą vadovavęs Leonidas Kulikas nerado nei vieno meteorito įrodymo fakto. Nebuvo rastas nei vienas liudininkas, kuris būtų matęs meteoritui būdingą šviesulį ar sprogimą. Tačiau atsirado daug liudininkų, pasakojusių apie keistą dangaus švytėjimą, lygiai tokį patį, kuris buvo pastebėtas Černobylyje prieš elektrinės sprogimą.

1915 metais Nikola Tesla faktiškai prisipažino: „yra praktiškai įmanoma perduoti elektros energiją belaidžiu būdu ir tai sukuria milžinišką griaunamąją jėgą. Aš jau sukūriau belaidį siųstuvą, su kuriuo tai atlikti įmanoma. Neišvengiamai tai gali padaryti žalą turtui ir žmonių gyvybėms.

Šis menas yra tiek ištobulintas, kad milžiniška griaunamoji jėga gali būti perduodama į bet kurią planetos vietą, su precizišku tikslumu“.

Ar galėjo Teslos brėžiniai patekti pas rusus

Ukrainos apžvalgininko, žurnalisto Vladimiro Brovko teigimu, pagal savo tipą, šalia Liubeč miestelio įrengtas elektromagnetinių bangų siųstuvas buvo analogiškas 1905 metais Nikola Tesla JAV užpatentuotam energijos perdavimo radio bangomis įrenginiui.

Tačiau kaip brėžiniai pateko pas rusus?

Istorikai teigia, kad Nikola Tesla, norėdamas apsaugoti pasaulio žmones nuo savo išradimų panaudojimo karo tikslams, brėžinius atskiromis dalimis išsiuntinėjo D.Britanijos, Rusijos, Kanados ir JAV vyriausybėms.

Priešiškai nusiteikę vyriausybės, kiekviena turėjo būti suinteresuota akylai saugoti savo dalį, kad priešininkai negalėtų pasigaminti ginklo. Tačiau 1970 metų žurnale „Aviacijos savaitė“ pasirodė straipsnis apie rusišką radiosignalinį ginklą, kurios schemos sutapo su Teslos brėžiniais. Galima teigti, kad sovietai gavo kiek pilnesnius brėžinius. Yra keletas šio fakto versijų.

Be to, 1934 metais Nikola Tesla savo laiške draugui užsiminė, kad sovietams yra pateikęs pasiūlymą, kurį turi apsvarstyti. Tuo pačiu užsiminė apie naują, visiškai naujų technologijų oro erdvės kontrolės sistemą.

1939 žinomas fizikas, Robertas Oppenheimeris, amerikiečių atominės bombos tėvas, geras Nikola Tesla pažįstamas, lankėsi Sovietų Sąjungoje. Dvi savaites jis gyveno Lavrentijaus Berijos vasarnamyje.

Apie tai liudija ir L.Berijos sūnus Sergo. R.Oppenheimeris su N.Tesla kartu dirbo prie amerikiečių slapto projekto, kurio tikslas buvo stipraus magnetinio lauko pagalba padaryti nematomus karinius laivus. Visiškai tikėtina, kad mintimis apie savo eksperimentus N.Tesla galėjo pasidalinti su R.Oppenheimeriu. Abu jie neslėpė simpatijų sovietų režimui.

Netrukus po šio vizito L.Berija, savo iniciatyva, skubiai subūrė mokslininkų ekspediciją į Tunguską. Užduotis buvo ne ieškoti meteorito liekanų, o ištirti sprogimo žalą. Ataskaitos nusėdo NKVD archyvuose.

Ar galėjo Duga-2 daryti poveikį Černobylio AE?

Pusmetis prieš galios padidinimo programos pradžią, 1982 m. liepos mėnesį Pentagono tyrimų centro agentas L.Ponte savo ataskaitoje pateikė duomenis, kad iš Rusijos teritorijos sklinda radijo signalas, kuris jonizuoja atmosferos viršutinius sluoksnius.

Tai gali daryti įtaką atmosferos srovių judėjimui, pakeisti įprastus sezoniškumus, išprovokuoti atmosferos anomalijas, lygiai tokias pat, kokias liudininkai stebėjo N.Tesla bandymų metu.

L.Ponte ataskaitos dokumentai

Liudininkų teigimu, maždaug dvi savaitės iki sprogimo greta Černobylio jėgainės esančiose gyvenvietėse prasidėjo keisti elektros energijos tiekimo trukdžiai, gamyklose gedo įrengimai, keliuose padidėjo avaringumas. Tomis dienomis greitosios pagalbos ekipažai į iškvietimus važiavo kone dešimtkart dažniau.

Maža to: orai regione tarsi įsišėlo. Atmosferos slėgis staiga krisdavo, paskui taip pat staiga šokdavo. Po daugelio metų slaptuose archyvuose rastose iš kosmoso darytose nuotraukose aiškiai matyti trys anomaliniai debesų dariniai. Vienas jų katastrofos metu buvo tiesiai virš Černobylio elektrinės.

Georgijaus Kopčinskio ir Nikolajaus Steinbergo knygoje „Černobylis. Katastrofos anatomija“ aprašomi darbuotojų prisiminimai avarijos dieną. Aleksejus Breusas, 4-ojo energetinio bloko vadovaujantysis inžinierius prisimena, kad avarijos dieną pro savo buto langą Pripetėje pastebėjo pašvaistę virš 4-ojo bloko.

Pagal žemėlapius matome, kad Černobylio atominė elektrinė buvo tarp siųstuvo ir imtuvo.

Jeigu V.Brovko buvo teisus ir rusai iš tiesų pasigamino elektromagnetinį ginklą arba nuotolinį elektros energijos siųstuvą pagal N.Tesla brėžinius, tuomet kas galėjo nutikti, jei iš siųstuvo, siųstą elektromagnetinėmis bangomis energiją, priėmė ne imtuvas, esantis už 60 km, bet atomines elektrinės, esančios už 50 km, elektros sistemos dalys? Ar galėjo sovietai atlikinėdami maksimalios galios bandymus su savo naujuoju ginklu, netyčia ji panaudoti prieš savo pačių branduolinę jėgainę?

RBMK-1000 tipo reaktoriai, kurie naudojami Černobylyje, Visagino AE ir kitose analogiškose sovietinėse elektrinėse, turi apsauginius špižinius (ketaus) skydus aplink reaktorių. Šie ketaus skydai galėjo indukuoti radiolokacines antenos siųstuvo siunčiamas elektromagnetines bangas į elektros energiją, kuri galėjo išvesti iš rikiuotes kontrolinius prietaisus. Jau nekalbant, kad patys elektros prietaisai galėjo sureaguoti į tokio galingumo bangas.

Galbūt tai lėmė, kad elektrines personalas avarijos dieną ignoravo prietaisų rodmenis? O gal, paveikti elektromagnetinių bangų, prietaisai tiesiog neveikė? Taip pat tai galėjo turėti įtakos apsaugos sistemų darbui, reaktoriaus aušinimui skirto vandens siurblių darbui, grafito strypų nuleidimo ir paleidimo elektros varikliams, alternatyvios aušinimo sistemai ir vidaus telefoniniams bei radijo ryšiui tarp skirtingų AE skyrių.

1986 metų balandžio 26 d. technologinio proceso 4-ajame bloke centralizuotos kontrolės ir diagnostinės registracijos programa „Skala“ 1 valandą 23 minutės 40 sekundžių užfiksavo, kad reaktoriaus valdymo vyresnysis inžinierius paspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką „avarinė apsauga 5“.

Turėjo prasidėti reakcijos slopinimas leidžiant į reaktorių procesą stabdančius grafitinius strypus, tačiau po 9 sekundžių „Skala“ užfiksavo įrašą: „nėra srovės 48V“. Jis šifruojamas „nutrauktas valdymo ir apsaugos sistemos servopavarų maitinimas“. Tai reiškia, kad kontroliuojantys branduolinę reakciją grafitiniai strypai negalėjo būti valdomi.

Avarijos priežastis tyrusios komisijos ataskaitoje nurodoma, kad likus 3 min. iki katastrofos, dingo ryšys tarp dviejų elektrinės darbą kontroliuojančių skyrių. Vandens siurblių operatorius, nežinodamas, kiek reaktoriuje yra kontroliuojančių grafitinių strypų, nutraukė vandens, skirto reaktoriaus aušinimui, tiekimą. Dėl to perkaito reaktorius ir prasidėjo nekontroliuojama grandininė reakcija.

Legenda apie psichologinį ginklą

Apžvalgininkas Sergėjus Ivlevas 2005 metais spalio 25 d. straipsnyje „О защите от психотронного оружия и опережающем освоении“ trumpai apžvelgė pasaulio naujienas vystant psichotropinį ginklą. Taip pat jis teigė, kad Duga-2 kompleksas galėjo paveikti žmonių psichiką

Būtina pažymėti, kad visų gyvų organizmų, taip pat ir žmogaus kūnas bei smegenys veikia būtent elektromagnetinių impulsų dėka. Veiksmai priklauso nuo amplitudės ir jos pasikeitimo dažnio.

Turint impulsų generatorių ir žinant reikšmes, teoriškai galima paveikti žmones. Psichoterapeutų jau senai naudojami elektromagnetiniai impulsai į smegenis tam tikrų psichikos sutrikimų gydymui. Tokiais signalais galima nesunkiai sukelti depresiją.

Radiolokacinės sistemos Duga-2 spinduliuojamų bangų dažnis sutampa su žmogaus smegenų dažniu, kuomet žmogus miega.

Ar tai reiškia, kad atliekant maksimalius antenos galios bandymus naktį dirbantis elektrines personalas galėjo būti slopinamas? Ar galėjo elektrinės operatorius atlikti veiksmus, neatsižvelgdamas į prietaisų rodmenis ir techninį reglamentą, dėl to, kad buvo mieguistas ir nepastabus?

Galbūt tai paaiškina, kodėl buvo padaryta tiek žmogiškųjų klaidų, kurios buvo katastrofos priežastimi?

Radiolokacinio komplekso likimas

Po avarijos siųstuvas, esantis šalia Liubeč miestelio, 30 km nuo užterštos zonos, buvo užkonservuotas. O po metų, 1987-aisiais, nuspręsta jį uždaryti.

Manoma, kad sprogus ketvirtajam elektrines blokui, radiolokacinė sistema neteko elektros tiekimo. Oficialiais duomenimis 1998-2005 metais Liubeč kaime esančios antenos buvo demontuotos.

2005 metais Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pagal sutartį su JAV perdavė buvusios SSRS raketinės gynybos dokumentus. Buvęs slaptas karinis objektas, esantis sunkiai pasiekiamoje vietovėje, miškuose, oficialiai tapo miestu vaiduokliu, kurį valstybė pasistengė pamiršti.

Deja, bet ten vis dar gyvena buvusių kariškių šeimos, kuriems nebuvo pasiūlyta alternatyvių gyvenamųjų vietų.

O koks didžiojo imtuvo Černobylis-2 likimas?

Po avarijos karinio miestelio Černobylis-2 civiliai gyventojai buvo evakuoti kartu su visais kitais avarijos zonoje buvusiais. Kariškiai buvo įsikūrę neva apsaugotose patalpose.

1986 m liepą objektas buvo dezaktyvuotas nuo radiacijos, tačiau ventiliacijos sistema vėl pritraukė radioaktyvių dulkių. Tada cheminės dezinfekcijos brigada, atvykusi iš tuometinio Leningrado karinio padalinio, tris dienas plovė visą miestelį, nukasė gruntą, tačiau radiacija greitai atsistatė.

Buvo planų pastatyti karinį miestelį netoli Slavutič (už 60 km) ir personalą vežioti, kaip ir į elektrinę. 1986-1987 metais bazės personalas savo jėgomis ne vieną kartą bandė dezaktyvuoti patalpas, bet viskas buvo perniek.

Po avarijos radiolokacinė stotis taip ir nebuvo paleista. 2006 balandžio 26 d. ryte bazės vadas Vladimiras Musyecas įsakė bazę uždaryti. Dalį įrangos išvežė ir sunaikino patys kariškiai, dalį susirinko vadinamieji stalkeriai ir pardavė juodojoje rinkoje.

Parengta pagal Praeities žvalgas