Kaip Milano aikštėje išdarkyti palaikai paskatino A. Hitlerį nusižudyti?

„Jūs galite tik įsivaizduoti, koks šokas ištiko, kai jį radome. Jie neturėjo žalio supratimo, ką su juo daryti“, – „Foreign Policy“ teigia Pulitzerio prizą už knygą „The Pope and Mussolini“ praeitą savaitę laimėjęs profesorius Davidas Kertzeris.

Partizanai B. Mussolini sušaudyti nusprendė kartu su jo jaunąja meiluže Claretta Petacci. Sušaudytųjų palaikai buvo atiduoti persiutusiai miniai, kuri išniekino palaikus ir galiausiai pakabino juos žemyn galva Milano Loreto aikštėje – kad visi matytų. Būtent B. Mussolini ir jo mylimosios C. Petacci lavonai buvo pirmieji, pasitikusieji į miestą atvykusius JAV kariuomenės atstovus, o juk vos prieš kelias dienas tą pačią aikštę puošė žemyn galva kabantys partizanai.

1922 metais prasidėjęs B. Mussolini valdymas (nuo 1925 jis buvo fašistinės Italijos diktatorius) visą gyvavimo laiką buvo grįstas asmenybės kultu, kuris neretai akcentavo jo kūną, kurio atvaizdai tuo metu buvo tapę neatsiejama šalies vizualinės kultūros dalimi. Jo mirties akcentas buvo lygiai toks pats. „Tai, kad jo atvaizdai buvo visur, leido jau kitą dieną atpažinti, kad pagrindinėje miesto aikštėje gėdingai žemyn galva kybo pats išniekintas B. Mussolini“, – rašo D. Kertzeris.

Yra nemažai istorikų, manančių, kad B. Mussolini mirtis įkvėpė nacistinės Vokietijos lyderio Adolfo Hitlerio sprendimą paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis nusižudyti.

Nepaisant to, istorikas Hugh Trevoras Roperis savo knygoje „The Last Days of Hitler“ (liet. „Paskutinės A. Hitlerio dienos“) tvirtina, kad netikėtos žinios iš Milano greičiausiai nebeturėjo jokios lemiamos įtakos tvirtam jo apsisprendimui.

Naujienos apie viešą ir gėdingą B. Mussolini mirtį A. Hitlerį pasiekė per radiją jau kitą dieną po paties fakto – 1945 metų balandžio 29 dieną. Tuo metu jis slėpėsi savo bunkeryje Berlyne, kur tupėjo dvi savaites sovietų pajėgoms artinantis prie Vokietijos sostinės. „Man taip niekada nenutiks“, – apie savo sektino pavyzdžio mirtį sakė A. Hitleris, bent jau taip teigė nacių pareigūnas Hermannas Göringas 1946 metais. Tą pačią dieną nacistinės Vokietijos vadas įgyvendino savo valią. „Nenoriu atsidurti priešų, kuriems reikalingas žydų suorganizuotas spektaklis isterijos apimtoms masėms, rankose“, – parašė A. Hitleris.

Balandžio 30 dieną A. Hitleris ištarė paskutinį sudiev paskutiniams ištikimiausiems, tarp kurių buvo ir vienas iš įtakingiausių jo aparato žmonių Martinas Bormannas ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas. Rusams jau praktiškai mindžikuojant prie jo slenksčio, A. Hitleris ir jo mergina Eva Braun, kurią buvo ką tik vedęs, ryžosi savižudybei ir buvo sudeginti.

Gegužės 1 dieną, paskutinę dieną, kai naciai vis dar kontroliavo bunkerį, nusižudė ir J. Goebbelsas ir jo žmona, kurie nužudė ir savo šešis vaikus. Pasirūpindamas, kad būtų sunaikinti visi jo kūno pėdsakai, A. Hitleris tam tikra prasme vienu aspektu padėjo sąjungininkams: juk jie stengėsi užtikrinti, kad iš fiurerio neliktų nieko, kas galėtų virsti ateities fašistų piligrimystės tikslu.

B. Mussolini atveju istorija susiklostė kiek kitaip: jis buvo palaidotas nežinomame kape, tačiau fašistai radikalai vėliau jo palaikus ekshumavo ir slapstė įvairiuose vietose, kol galiausiai Italijos valdžia davė leidimą jį palaidoti šeimos kriptoje.

1945 metais B. Mussolini mirtį audringai šventė visos sąjungininkų valstybės – tai buvo akivaizdus įrodymas, kad karas netrukus baigsis (dabar visas pasaulis gegužės 8-ąja mini Pergalės dieną, o tai reiškia, kad karas baigėsi praėjus mažiau nei dviem savaitėms po to).

„Gėdinga B. Mussolini mirtis pažymėjo sunkaus ir palaužto gyvenimo pabaigą. Sušaudytas kartu su meiluže ir dar keliais fašistų lyderiais, lyderis, kuris kadaise svajojo atkurti senovės Romos didybę, virto lavonu, kybančių vienoje iš Milano aikščių, iš kurio tyčiojasi ir kurį vis taikosi apspjauti įsiutusi minia“, – rašo „The New York Times“.

Parašyti tą patį apie A. Hitlerį „The Times“ taip ir neturėjo progos.