Kapų plėšikų istorijos: neįtikėtini nusikaltimų mastai ir schemos

Skaičiuojama, kad Egipte didelės žalos padaryta ketvirtadaliui iš 1100 žinomų archeologinių radaviečių. Jei niokojimo tempas nesulėtės, iki 2040 m. Egipte bus rimtai pažeistos visos žinomos radavietės. Tokiomis liūdnomis prognozėmis dalinamasi žurnalas „National Geographic Lietuva“.

Per pastaruosius du dešimtmečius, išnagrinėjus daugelį dėmesio sulaukusių bylų ir sugrąžinus radinius į kilmės šalis, atsiskleidė tamsioji prekybos senienomis pusė: į dienos šviesą iškilo informacija apie nusikalstamus kasinėtojų ir kontrabandininkų tinklus, kurie pardavinėja išgrobstytus radinius Madisono prospekto galerijoms ir garsiems muziejams.

Deja, kol kas sprendimo, kaip sustabdyti grobstymą, nerandama. Archeologai dėl plėšikavimo kaltina prekeivius senienomis, nes, jų nuomone, daugybė rinkoje pardavinėjamų radinių yra pavogti. Šie atšauna teigdami, kad senienos įsigyjamos ir parduodamos legaliai. Tretieji sako, kad svarbiausias tikslas – išsaugoti meninį paveldą, net jei dėl to jį reikia pirkti iš grobstytojų.

„Daugelis grobstytojų tinklų Egipte veikia keturių pakopų piramidės principu. Pamatinėje pakopoje, kurią sudaro gal trys ketvirtadaliai darbo jėgos, yra skurstantys kaimų gyventojai. Jie gerai išmano vietos reljefą ir paminklus, todėl yra itin svarbūs ieškant grobio. Antrą lygmenį sudaro tarpininkai, kurie surenka radinius iš vietos kasinėtojų ir buria darbininkus į grupes. Trečiosios pakopos žaidėjai išgabena senienas iš šalies ir galiausiai jas parduoda piramidės viršuje esantiems užsienio pirkėjams“, – nusikaltimo schemą atskleidžia „National Geographic Lietuva“.

Kitaip nei daugelis kitų nelegalių prekių, pavyzdžiui, narkotikai ar ginklai, kontrabandinės senienos galiausiai yra įteisinamos, jų nelegali kilmė paslepiama. Tiksliai nežinant iš kur kilęs daiktas, t.y. neturint nuosavybės grandinę rodančių dokumentų, neįmanoma nustatyti, ar jis įsigytas teisėtai. Tačiau kartais patikimų kilmės dokumentų neturi net legaliai surasti radiniai, todėl kolekcininkai, prekeiviai ir muziejų kuratoriai susiduria su dilema kiekviename sandoryje.

Padėtį ne mažiau apsunkina ir tai, kad garsūs aukcionų namai nuo seno taikstosi su neaiškiais kilmės įrodymais arba jų stygiumi net prekiaudami meno kūriniais iš grobstomų ar karo niokojamų regionų. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio iki 2011 m. aukcionų namai, tarp jų „Christie‘s“ ir „Sotheby‘s“, prekiavo khmerų skulptūromis nepaisydami akivaizdaus pavojaus, kad radiniai galėjo būti pavogti iš džiunglių šventyklų per nuožmų Kambodžos pilietinį karą ir po jo.

Khmerų statulų įsigijo ar gavo ir kai kurie garsūs muziejai. Egipte kapai plėšiami nuo faraonų laikų. Karalių slėnyje prie Luksoro esantis Ramzio V ir Ramzio VI kapas buvo išgrobstytas maždaug prieš 3000 metų, kai šalį užgriuvo ekonominė krizė ir įsiveržė užsienio kariuomenė. Senovės kultūros radinių naikinimas ir vagystės dažnai neatsiejamos nuo konfliktų.

Štai, pavyzdžiui, 2011 m. prasidėjus Sirijos pilietiniam karui senienų grobstymas pasiekė neregėtą mastą. Islamo valstybė organizuoja ir reguliuoja archeologinių vietovių plėšimą, o gaunamomis lėšomis finansuoja savo veiklą. Nusikalstamą grandinę būtų galima sutrikdyti. Tam galėtų pasitarnauti pasaulinis legalių archeologinių radinių registras – jei daikto nėra sąraše, jo negalima pirkti ar parduoti. Tačiau kol kas tokio registro nėra ir daugelis kolekcininkų, prekeivių, aukcionų organizatorių ir muziejų kuratorių vis dar jaučiasi turį teisę į tam tikrą slaptumą ir anonimiškumą, kuris nuo seno gaubia prekybą senienomis.