Sensacingi radiniai Šiaulių rajone: Lietuvoje buvo gyvenama jau prieš 4000 metų!

2014 m. pavasarį Naisių bendruomenė pakvietė archeologus bendradarbiauti, kuriant krašto muziejų, ir pažadėjo šiam darbui visapusišką paramą. Netrukus Klaipėdos universiteto archeologas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius subūrė jaunuosius tyrėjus ir prasidėjo Naisių archeologinė ekspedicija, kuri su pertraukomis tęsiasi iki šiol.

Jau pirmosiomis dienomis paaiškėjo, kad Naisių krašte gausu iki šiol mokslininkams nežinomų kultūros paveldo vertybių.

Padedant vietiniams gyventojams buvo aptikta akmenų su dubenimis, rasti pirmųjų mūsų eros amžių pilkapiai, viduramžių senkapiai, šventi šaltiniai bei kitos vertybės Beinoraičių, Daugėlaičių, Gavėnaičių, Naisių ir Norkūnų kaimuose. Daugėlaičių ir Norkūnų kaimų paribyje aptikta gyvenvietė – vienas iš reikšmingiausių atrastų paminklų.

2014–2015 m. Daugėlaičių (Norkūnų) senovės gyvenvietėje surengtos dvi archeologinės ekspedicijos, kurioms vadovavo šio straipsnio autoriai. Tyrimų metu kartu vyko edukacinė stovykla, kurioje dalyvavo Vilniaus ir Klaipėdos universitetų istorijos bei archeologijos studentai, Naisių, Kužių mokyklų, Šiaulių Romuvos ir Vilniaus Valdorfo gimnazijų moksleiviai.

Stovyklos metu moksleiviai buvo supažindinti su archeologinių tyrimų metodika, mokomi atpažinti radinius, juos paruošti tolimesniems tyrimams.

Iš viso ištirtas 16 m² plotas, metalo ieškikliais išžvalgyta jo aplinka, aptikti keli tūkstančiai radinių: puodų šukių, molio tinko gabalų, papuošalų, darbo įrankių, monetų ir kitų. Jie rodo, kad su pertraukomis šioje vietoje gyventa nuo II tūkstantmečio pr. Kr. iki XVIII a.

Kultūriniai sluoksniai siekia iki 1,3 m storį, juose gausu įvairių laikotarpių keramikos, gyvulių kaulų, ugnyje perdegusių akmenų. Tyrimų plote aptikta akmenų krūsnis ir stulpavietės, rodančios, kad šioje vietoje stovėjo pastatas su ugniaviete.

Poznanės (Lenkija) laboratorijoje atlikus radioaktyviosios anglies datavimą nustatyta, kad pastato aplinkoje surasti gyvulių kaulai yra iš VII–IX amžiaus. Tikėtina, kad būtent tuo laikotarpiu reiktų datuoti ir patį pastatą.

Tyrimų vietoje surasta daugiausia su ūkine veikla susijusių radinių: galąstuvų, peilių, trintuvų, trinamųjų girnų dalis bei daugybė suskaldytų gyvulių kaulų. Peršasi išvada, kad kitados čia būta senovės gyvenvietės ūkinės veiklos vietos.

Seniausias gyvenvietėje surastas radinys – nedidelio suskilusio akmeninio kirvio dalis. Nors kitų panašių radinių nerasta, šis ir apylinkėse aptikti akmeniniai kirviai liudija, kad Daugėlaičiuose ir Norkūnuose buvo gyvenama jau prieš 4000 metų!

Pavieniai XIII–XIV a. radiniai rodo, kad, kuriantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Kulpės pakrantės nebuvo tuščios ir žmonių pamirštos. Pagrįstai manoma, kad čia buvo Jurgaičių piliakalnyje, vadinamame Kryžių kalnu, pastatytos medinės pilies apygarda.

Vėlesnio apgyvendinimo pėdsakai – tai žiestos keramikos fragmentai, aprangos dalys, Jono Kazimiero Vazos (1649–1668) Lietuvos šilingas, 1757 m. Frydricho II Prūsijos 6 grašiai bei 1763 m. Kuršo kunigaikščio Ernsto Johano Birono grašis.

Šie radiniai perša mintį, kad po XVI a. antroje pusėje įvykusios Valakų reformos, netoli seno ir svarbaus kelio į Kuršą įkurti kaimai palaikė ryšius su kaimyniniais kraštais.

Daugėlaičių-Norkūnų senovės gyvenvietė neatsiejama nuo kitų netoliese esančių archeologinių paminklų. Tai nukasto VIII–XI a. Daugėlaičių kapinyno vieta, nukastų III–IV a. Gibaičių pilkapių ir nukasto V–XIV a. Gibaičių kapinyno vieta, XVII–XVIII a. Gibaičių kaimo kapinių liekanos.

Visi šie paminklai yra netoli nuo Kulpės, nuo tiriamos senovės gyvenvietės nutolę 1–4 km atstumu. Vieną iš paminėtų kapinynų (arba abu) naudojo Daugėlaičių (Norkūnų) senovės gyvenvietės gyventojai. Į šiuos ir daugelį kitų klausimų Naisių archeologinės ekspedicijos nariai ateityje dar ieškos atsakymų. Tyrimus Daugėlaičių (Norkūnų) senovės gyvenvietėje tęsiama.