Lengva pamiršti, sunku prisiminti: terorizmo istorija Europoje, kai siautėjo ne musulmonai, o intelektualai

Savo  išmonę ir energiją B.Roehl nukreipė prieš motinos kartos ir kiek jaunesnius kairuolius, kurių nemažai buvo prasimušę į valdžią. Rašydama knygą, ji aptiko fotografiją, kurioje matyti, kaip J.Fischeris 1973 m. užpuola policininką. Žinodama, kad tai sukels politinį skandalą, B.Roehl pateikė nuotraukas žurnalui „Stern“.

Teroristai – įtakos agentai

Atrodo, kad terorizmas – toks dalykas, dėl kurio moralinio ir teisinio vertinimo negali kilti didelių abejonių. Jų ir nekyla, kol apie tai kalbama apskritai, tačiau net ES šalių įstatymai nebuvo suderinti taip, kad kova su terorizmu eitų tarsi sviestu patepus.

Pavyzdžiui, 1985–2002 m. Prancūzija neišduodavo Italijai teroristų, dažniausiai kairuolių, kurie nebuvo įvykdę žmogžudysčių, stambių teroro aktų ir pan. Ši praktika, pagal Prancūzijos prezidento Francois Mitter­rando vardą vadinta „Mit­terrando doktrina“, buvo grindžiama tuo, kad Italijos įstatymai neva ne visuomet paisė žmogaus teisių.

Vargu, ar čia galima įžvelgti vien Pran­cūzijos prezidento socialisto siekį pamokyti Italiją, kurios vyriausybės daugelį metų neapsieidavo be krikščionių demokratų. ES narių nacionalinių teisės sistemų suvienodinimas – vis dar aktualus dienotvarkės punktas.

Valstybinis terorizmas, kai kokia nors šalis pasitelkia teroristus kitai valstybei destabilizuoti – atskira ir labai plati tema.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 m. lapkritį apie Rusiją pasakė: „Valstybė, kuri nurodo savo kariams nusiimti atpažinimo ženklus, kuri įveda kariuomenę ir sunkiąją ginkluotę be atpažinimo ženklų – tokia valstybė turi visus tarptautinio terorizmo požymius.“

Rusijoje, laikančioje save Sovietų Sąjungos įpėdine, tarptautinis ir vidinis terorizmas visada buvo susiję. Regimai vienvaldžiai carai žūdavo per rūmų perversmus, revoliucionierių pasikėsinimus.

XX a. pradžioje Rusijos valdžios viršūnėse atsirado grupuotė, kuri savo tikslams pasitelkė revoliucionierius neparankiems konkurentams šalinti, tokiu būdu neva atverdama kelią reformoms.

Aukštas Rusijos policijos pareigūnas Sergejus Zubatovas jaunystėje pats buvo policijos prigriebtas dėl antivalstybinės veiklos – jis sutiko tapti informatoriumi. Vėliau jis padarė karjerą kaip policininkas. Manoma, kad tai jis kuravo Socialistų revoliucionierių partijos, vadinamųjų eserų, kovinę organizaciją – juk policininkams svarbu, kad teroristai niekada neišnyktų.

Kita vertus, S.Zu­batovas nuoširdžiai siekė reformuoti sutrešusią carinę santvarką. Jo iniciatyva buvo steigiamos valdžiai lojalios darbininkų organizacijos. Pra­monininkams S.Zu­batovo profsąjungos visai nepatiko, nes per jas darbininkai išsikovodavo didesnius atlyginimus.

Todėl kai kurie fabrikantai mielai rėmė bolševikus, kadangi jų kiršinami darbininkai kėlė politinius reikalavimus, o tokius streikininkus iškart buvo galima kišti į cypę, užuot jiems daugiau mokėjus. Beje, tarp bolševikus rėmusių kapitalistų būta sentikių – jie su caro valdžia turėjo savų istorinių sąskaitų.

S.Zubatovo, kaip jam atrodė, kontroliuojama kovinė organizacija pasirodė esanti neblogas įrankis žudyti konservatyvius pareigūnus ir tokiu būdu kloti kelią reformoms. Kita vertus, teroristams nužudžius vidaus reikalų ministrą Dmitrijų Sipiaginą, buvo pašalintas asmeninis S.Zubatovo priešas. Taigi, policijos globojamas kryptingas teroras pasitarnavo ne tiktai visuomenės pažangai, bet ir asmeninei karjerai.

Šis trumpai nupasakotas epizodas vilioja ne vien susipažinti su didesnės apimties kontekstu, bet ir primena, kad tūlas teroristas visuomet turi galingų globėjų valdžios struktūrose – užsienyje, arba netgi šalyje, kurioje dėliojamos bombos.

Raudonosios armijos frakcijos (RAF)  išpuolių chronologija:

1970 m. birželio 5 d. Berlyne išplatintas manifestas, kuriame paskelbta apie RAF įsteigimą.

1972 m. gegužės 11 d. Per sprogimą prie JAV kareivinių Frankfurte žūsta vienas žmogus, 13 sužeista.

1972 m. gegužės 12 d. Sprogimo metu prie policijos nuovados Augsburge sužeidžiami 5 policininkai.

1972 m. gegužės 15 d. Bandyta susprogdinti teisėjo Wolfgango Buddenbergo automobilį. Sužeista jo žmona.

1972 m. gegužės 19 d. Sprogimas Axelio Springerio leidykloje Hamburge, sužeista 17 žmonių.

1972 m. gegužės 24 d. Du bombų sprogimai Heidelberge prie karininkų klubo ir JAV kareivinių: trys žuvę, penki sužeisti.

1975 m. balandžio 24 d. Užgrobta Vakarų Vokietijos ambasada Stokholme.  Žuvo 5 žmonės, tarp jų – du RAF nariai.

1977 m. sausio 4 d. Užpultas JAV karinis objektas Gysene, žuvo keli RAF nariai.

1977 m. balandžio 7 d. Nužudytas federalinis generalinis prokuroras Siegfriedas Bubackas. Taip pat žuvo automobilio vairuotojas ir keleivis.

1977 m. liepos 30 d. Nušautas „Dresdner Bank“ direktorius Jurgenas Ponto, bandant jį pagrobti.

1977 m. rugsėjo 5 d. Pagrobtas Vokietijos darbdavių federacijos vadovas Hannsas Martinas  Schleyeris. Žuvo jo vairuotojas ir trys policininkai. Pagrobtasis buvo nužudytas 1977 m. spalio 18 d.

1977 m. spalio 13 d. Pagrobtas „Lufthansa“ lėktuvas su 87 keleiviais. Vokietijos specialiosios pajėgos lėktuvą išvadavo spalio 18 d. Išlaisvinti 86 įkaitai, nušauti trys teroristai. Įgulos vadą užpuolikai nužudė anksčiau.

1977 m. spalio 18 d. RAF vadovai A.Baaderis, G.Ensslinas, J.C.Raspe’as nusižudė kalėjime. Keršydami už jų žūtį, RAF teroristai nužudė pagrobtą H.M.Schleyerį.

1979 m. birželio 25 d. RAF nesėkmingai pasikėsino į NATO pajėgų vadą Europoje JAV generolą Alexanderį Haigą. Po tiltu, kuriuo važiavo generolas, susprogdinta mina.

1981 m. rugpjūčio 31 d. Galinga bomba susprogdinta Ramšteino karinių oro pajėgų bazės parkavimo aikštelėje.

1981 m. rugpjūčio 15 d. Nesėkmingai kėsintasi į JAV pajėgų vadą Vakarų Vokietijoje Fredericką Kroeseną.

1984 m. gruodžio 18 d. Nesėkmingai sprogdintas NATO karininkų rengimo centras.

1985 m. rugpjūčio 8 d. Karinių oro pajėgų bazės prie Frankfurto vadavietės parkavimo aikštelėje susprogdinta bomba. Žuvo du žmonės. Dieną prieš tai pagrobtas ir nužudytas kariškis – siekta pasinaudoti jo asmens tapatybės dokumentais.

1986 m. liepos 9 d. „Siemens“ vadybininkas  Karlas Heinzas Beckurtsas ir jo vairuotojas nužudyti netoli Miuncheno.

1989 m. lapkričio 30 d. „Deutsche Bank“ vadovas  Alfredas Herrhausenas susprogdintas Bad Homburge.

1991 m. balandžio 1 d. Detlevas Karstenas Rohwedderis, kompanijos „Treuhandanstalt“ vadovas, nušautas namuose Diuseldorfe.

1993 m. kovo 27 d. Galinga bomba išsprogdina naujai statomą kalėjimą.

1993 m. birželio 27 d. Susišaudymas gaudant kalėjimo sprogdintojus. Žuvo RAF teroristas ir policininkas.

1998 m. balandžio 20 d. RAF paskelbia apie veiklos nutraukimą.

Iš viso per RAF teroro aktus žuvo 34 žmonės.

Svarbiausi „Raudonųjų brigadų“ (Brigate Rosse, BR) išpuoliai:

1974 m. balandžio 18 d. BR pagrobė Genujos prokuroro padėjėją Mario Sossi. Jis buvo paleistas siekiant iškeisti į 8 kalinius, susijusius su BR. Tąkart valstybė apgavo BR – kaliniai nebuvo išleisti.

1974 m. birželio 17 d. BR nužudė du dešiniojo Italijos socialinio judėjimo narius.

1977 m. lapkričio 16 d. BR smogikai Turine pašovė Carlo Casalegno, laikraščio „La Stampa“ redaktoriaus pavaduotoją.  Netrukus jis mirė.

1978 m. kovo 16 d. pagrobtas Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Aldo Moro, buvęs ministras pirmininkas. Nužudyti 5 A.Moro asmens sargybiniai. Balandžio 15 d. BR „liaudies tribunolas“ nuteisė A.Moro mirti už jo „kontrrevoliucinę veiklą“. Buvo siūlyta jį iškeisti į 13 įkalintų BR kovotojų, tačiau Italijos vyriausybė atsisakė. A.Moro kūnas rastas automobilyje 1978 m. gegužės 9 d.

1981 m. gegužės 20 d. Mestrio (Mestre) mieste BR pagrobė chemijos inžinierių, kuris vėliau buvo paleistas. Tai būta paskutinio išpuolio, už kurį atsakomybę prisiėmė BR. Po to organizacija suskilo į pavienes grupeles.

Iš viso per BR teroro ak­tus žuvo 85 žmonės.