Įspū­din­ga Kauno Bo­ta­ni­kos so­do istorija: kaip skurdo sąlygomis jį įkūrė į Lietuvą atviliotas šveicaras Konstantinas Regelis

Dideli mokslo žygdarbiai lydimi žmogiškų sunkumų

Nors K. Regelis tuoj pat atvykęs į Kauną kaip mat ėmėsi didelių darbų Lietuvos mokslo naudai, sunkiausi K. Regeliui, jo paties teigimu, buvo žmogiški rūpesčiai, su kuriais teko susidurti persikėlus gyventi į Lietuvą.

Ilgai neturėjęs savos pastogės, K. Regelis pradžioje glaudėsi kolegos botaniko, o vėliau – ir artimo bičiulio L. Vailionio namuose. Tik atvykus į Kauną, „[a]tėjo docentas L. Vailionis, kuris tuojau nuvedė mane į savo butą – kambariuką, nes su butais tais laikais dar buvo labai sunku ir man ilgokai teko vargti, kol gavau kambariuką viename mediniame namelyje (…)“. Teko pagyventi ir kukliose universiteto patalpose.

Dar sunkiau buvo įkurdinti į Kauną netrukus atvykusią ir K. Regelio šeimą – seserį bei motiną.

„Greitai atvyko iš Šveicarijos ir mano motina, kuriai iš pradžių sunku buvo apsiprasti Kaune. Atvyko ir mano sesuo, kuriai Lietuva labai patiko, nes priminė Rusijos gamtą. (…) Bet opiausias dalykas buvo surasti mano motinai kambarį –žmonišką [kursyvas aut.] kambarį. Kaip ji buvo pripratusi gyventi Šveicarijoje, tokių kambarių visame Kaune tuomet nebuvo galima gauti. Gerai, kad ji anksčiau Rusijoje gyveno ir žinojo, kas tai yra namas be patogumų. Aš jai užleidau savo kambariuką Elgetyno gatvėje ir visą žiemą gyvenau viename zoologijos instituto kambarėlyje, kurį man užleido T. Ivanauskas, nes ir gamtos tyrimo stotyje laisvų kambarių nebuvo.“

Įdomiausia, jog K. Regelis atsiliepia tokias sąlygas galėjęs ištverti tik dėl savo atsidavimo mokslui: „Tiktai mano mokslinio idealizmo [kursyvas aut.] dėka aš galėjau pakelti tokį gyvenimą,“ – rašė jis prisiminimuose.

Fredos dvare galiausiai įkūrus botanikos sodą, K. Regelis pagaliau ten pat gavo ir „valdišką“ butą, kuriame „galėjo drauge su motina ir seserimi gyventi“, bei toliau darbuotis botanikos sodo bei Lietuvos universiteto labui, kur iš viso išdirbo 18 metų.

K. Regelio palikimas Lietuvai – botanikos sodas ir jo kolekcija – klesti iki šiol

1922-aisiais didelėmis K. Regelio pastangomis pradėtas kurti, o 1923 m. prezidento Aleksandro Stulginskio oficialiai „pašventintas“ botanikos sodas be didesnių atidėliojimų – per dvejus metus – buvo visiškai įkurtas, apsodintas ir atidarytas publikai bei studentams.

Universiteto archyvinėje medžiagoje, „Lietuvos Universiteto Matematikos-gamtos fakulteto leidinyje“, 1925 m. atskleidžiami sodo įkūrimo darbai: „Pirmi sodno gyvavimo metai praėjo priruošiamiems darbams. Antrais jau – 1924 metais prasidėjo viso ploto užsodinėjimas augalais.“

Palaikyti ryšiai ir su užsienio botanikos sodais, su jais aktyviai komunikuota, keistasi sėklomis:

„1923 ir 1924 metais pavyko gauti mainais apie 100 rūšių sėklų, augančių Lietuvoje, ir 1923 metais buvo surinkta 78 sėklų rūšių Botanikos Sodne. Tų augalų sąrašai buvo išsiuntinėti į viso pasaulio Botanikos Sodnus. Susitvarkius mainams Botanikos Sodnas gavo apie 600 rūšių įvairių augalų. Sėklos gautos iš sekančių Botanikos Sodnų: Marburg‘o, Hamburg‘o, Goteborg‘o, Uppsala, Bern‘o (…).“ 1926-aisiais sodo kolekcijose buvo 4650 rūšių augalų, o šis skaičius kiekvienais metais augo.

Botanikos sodas per kelerius metus tapo, paties K. Regelio žodžiais tariant, „viena populiariausių mokslo įstaigų Kaune“. K. Regeliui vadovaujant, 1923 m. pradėta statyti ir pirmoji botanikos sodo oranžerija, kuri Kauno botanikos sode veikia iki šiol.

Žymus ir iki šiol išlikęs ir K. Regelio surinktas herbariumas. Pasak Rasimavičiaus ir kt. (2010), „vienas pirmųjų botaninių mokslinių darbų, kurio ėmėsi K. Regelis Lietuvoje, buvo herbariumo – mokslinės laboratorijos, kur kaupiami, saugomi bei tiriami augalų, grybų ir dumblių rinkiniai, įsteigimas.“

Per 18 gyvenimo Lietuvoje ir vadovavimo botanikos sodui metų surinkti pavyzdžiai (apie 10 000 herbariumo lapų) po K. Regelio pasitraukimo į Šveicariją 1940 m. buvo perduoti Vilniaus Universiteto Herbariumui.

„[J]o sumanymas botaninius tyrimus pradėti nuo herbariumo kūrimo buvo labai teisingas sprendimas, juolab kad herbariumo pavyzdžiai reikalingi ir botanikos studijoms.” (Rasimavičius ir kt., 2010). Ši kolekcija iki šiol naudojama botanikos mokslo tyrimams.

K. Regelis botanikos sodui vadovavo iki 1940-ųjų, kol, prasidėjus karui, pasitraukė į Šveicariją. Karo metu botanikos sodas buvo perduotas Lietuvos Mokslų Akademijai, vėliau – stipriai apgadintas, dalis kolekcijų perkeltą į Vilniaus universitetą. Tačiau 1992 metais sodas grąžintas Vytauto Didžiojo Universitetui, kur klesti iki šiol. O „mokslinio idealizmo“ įkvėpti K. Regelio atlikti darbai iki šiol svarbūs Lietuvos botanikos mokslui, kurio, veikiausiai, nebūtų buvę be tarpukario šviesuolių ryžto ir nuoširdaus darbo kuriant Lietuvos mokslo pagrindus.

E.M. Ramanauskaitė

Šaltiniai: