Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Tarpukaris – unikalus metas Lietuvos mokslui. Kūrėsi Lietuvos universitetas, čia dėstė žymūs, iki šiol muziejų bei istorijos vadovėliuose linksniuojami mokslininkai: Tadas Ivanauskas, Zigmas Žemaitis, Liudas Vailionis ir kt. Tačiau muziejų salės ir istorijos vadovėliai dažnai neperteikia tikrosios šių šviesuolių galvose ir kompanijose sklandžiusios dvasios, bei jų pastangų dedant pagrindus iki šiol gyvuojančiam Lietuvos mokslui. Ryškiau tai atskleidžia individualūs to meto mokslininkų portretai. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nebuvo nei botanikos sodo, nei… paties universiteto„Pradžioje botanikos sodo nebuvo“ – rašė K. Regelis savo „Atsiminimuose apie Lietuvos universitetą“ („Lietuvos universitetas 1579-1803-1922”, 1978). Tiesą sakant, tuo metu, kai asmeniniu T. Ivanausko kvietimu šveicaras botanikas K. Regelis persikėlė į Kauną, čia dar nebuvo ir paties universiteto – tik jo užuomazgos. Nors 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės nuo carinės Rusijos ir valstybingumo atkūrimo aktą, lietuviško universiteto kūrimo idėjų netrūko, dar porą metų aukštojo mokslo įstaigos įsteigti visai nepavyko, o 1920-aisiais Kaune įkurti Aukštieji kursai su šešiais skyriais: Humanitarinių mokslų (su filologijos, literatūros, istorijos, filosofijos ir pedagogikos sekcijomis), Teisių, Matematikos-fizikos, Gamtos (su agronomijos sekcija, Medicinos (su veterinarijos sekcija) ir Technikos.
Unikalūs – įkurti ne Vyriausybės, o liberalių pažiūrų inteligentų, vadovaujamų Z. Žemaičio – Aukštieji kursai gyvavo dar dvejus metus. Iš pradžių neturėję jokių patalpų, Aukštųjų kursų įkūrėjai tuometinės Kauno I-osios (dabar – „Kauno Aušros“) gimnazijos, bei įvairių valstybinių įstaigų patalpose sugebėjo paruošti pirmuosius studentus bei suburti dėstytojų komandą, kuri tapo 1922-aisiais įkurto oficialaus Lietuvos Universiteto (1930-aisiais pervadinto į Vytauto Didžiojo Universitetą) dalimi. Į šią komandą 1922-aisiais iš Tartu miesto, kur tuo metu gyveno, pakviestas ir K. Regelis. „Tai buvo 1922 m. pradžioje. Gyvendamas Tartu (Estijoje), kur aš prieš 4 metus atvažiavau iš badaujančio Petrogrado, kai gavau laišką su ligi tol man nematytu pašto ženklu.“ – taip apie netikėtinai iš Lietuvos atkeliavusį laišką, prancūziškai rašytą tuo metu matematikos-gamtos skyriaus dekano T. Ivanausko, atsiminimuose rašė K. Regelis. „Savo laiške jis labai mandagiai pakvietė į šį fakultetą dėstyti augalų sistematikos ordinarinio profesoriaus titulu,pasitikėdamas[kursyvas aut.], kad netrukus seime busiąs priimtas universiteto statutas ir aš būsiu perkeltas į naują Lietuvos universitetą. Tokiu būdu man buvo pranešta, kad aš pradžioje pradėsiąs tarnauti ne valstybiniame Lietuvos universitete, bet Aukštuosiuose kursuose Kaune.“ Taip, tiksliai net nežinomas, ar gaus „tarnybą“ oficialiame valstybiniame universitete, K. Regelis sutiko atvykti į Lietuvą ir, nieko nelaukdamas, ėmėsi botanikos sodo įkūrimo darbų. Idėjai pritarė ir kartu dirbo ir kiti Aukštųjų kursų dėstytojai. Ko gero, labiausiai – T. Ivanausko bendražygis, botanikas L. Vailionis.
Botanikos sodas – paspirtis visam Lietuvos universitetuiPasak L. Vailionio dukters Danutės Vailionytės Narkevičienės-Vailionės, botanikos sodo įkūrimą tėvas laikė vienu iš kertinių paties universiteto kūrimo žingsnių. „Tėvo nuomone, norint Lietuvos universitetą prilyginti europinei aukštajai mokyklai, botanikos sodas jam būtinas”, rašo ji prisiminimuose apie savo tėvą („Liudas Vailionis“, 2011). „Jei tuščioje vietoje įkurtas universitetas, ir jis veikia, žengia pirmuosius žingsnius, tai entuziazmo užteks ir botanikos sodui. Jau 1922 m. paruošiamas projektas, pasirašytas abiejų universiteto botanikų – L. Vailionio ir K. Regelio, ir įteikiamas Matematikos ir Gamtos fakultetui svarstyti. Dauguma personalo narių projektui pritaria, o dekanas prof. Z. Žemaitis net entuziastingai jį palaiko, nors pačiam, kaip dekanui, teks didelė dalis jo įgyvendinimo rūpesčių ir atsakomybės.” Su tokiu kolegų palaikymu, netrukus po projekto sudarymo, K. Regelis, tuojau pat ėmėsi ir praktinio botanikos sodo kūrimo. Tačiau to mokslininkas nedarė atmestinai, anaiptol: jau 1922 m. vasarą, „su fakulteto pinigine pašalpa“ apkeliavo Vakarų Europos – Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos ir Čekoslovakijos botanikos sodus. „Susipažinau su botanikos sodų įrengimais, su direktoriais, su institutais, nusipirkau knygų, pradėjau rinkti sėklas, o rudenį pradėjau Kaune botanikas sodą steigti,“ – rašė K. Regelis savo prisiminimuose. Ilgai ieškojęs tinkamos vietos botanikos sodui, K. Regelis pagaliau nusprendė jį įkurti buvusio Fredos dvaro teritorijoje. „Ten jau yra gražus parkas, daugybė retų medžių, tvenkiniai, laukai bandymams daryti, patalpa institutui ir kolekcijoms laikyti.“ K. Regelis „pats nuėjo pas tuometinį žemės ūkio ministrą“ ir dvaro dalis buvo sėkmingai perleista botanikos sodui. K. Regelio parinktoje ir paties pastangomis gautoje teritorijoje Kauno botanikos sodas gyvuoja iki šiol. Gudų kilmės mokslininko atsidavimas Lietuvai ir lietuviškojo mokslo vystymuiVisoje K. Regelio istorijoje bene nuostabiausias atrodo pats mokslininko pasiryžimas atvažiuoti į Lietuvą ir leistis į naują gyvenimo ir mokslo kelionę. Lietuvą K. Regelis labai mažai pažinojo, nemokėjo kalbos, bei ilgai turėjo gyventi apverktinomis sąlygomis. Vis dėlto, tai nesutrukdė atlikti iki šiol garsių nuopelnų Lietuvos mokslui. „Aš sutikau važiuoti į Lietuvą. Tatai man buvo naujas kraštas, žinomas savo kultūros tradicijomis visiškai skirtingomis nuo seno Dorpato (Tartu) miesto. Bet man buvo įdomu jame gyventi, pradėti naują darbą, tirti šio krašto augmeniją, būti jame botanikos mokslo pionieriumi.“ Nors K. Regelis buvo šveicaras, o didžiąją savo gyvenimo dalį iki persikraustymo į Lietuvą praleido Rusijoje, Estijoje, jam buvo šiek tiek pažįstama ir Lietuva: „Aš iš senų laikų turėjau ryšį su istorine Lietuva, nes mano tėvas tenai, t.y. Gudijoje, turėjo dvarą. Gudų kraštas kultūriniu atžvilgiu daug turėjo panašumų su Lietuva, gamta, žydų gyvenami miesteliai.“ Nenuostabu, jog K. Regelis susidūrė ir su kalbos sunkumais, tačiau ir tai jo neatbaidė nuo darbo su studentais, mokslinės medžiagos rengimo, netgi naujų lietuviškų terminų sukūrimo: „Aš susipažinau su studentais, pradėjau skaityti botaniką rusų kalba, o po dviejų su puse metų jau skaičiau lietuviškai – pirmiau pagrindinius, vėliau ir specialius dalykus.“ Tačiau net pramokus kalbos, lietuviškojo mokslo pagrindus kurti nebuvo lengva: „Nelengva pradžioje buvo su kalba, nes tuomet dar nebuvo lietuvių kalba nusistovėjusios mokslo terminologijos, pavyzdžiu, terminas augalų celė buvo vartojamas trejopai: akelė, celė, narvelis (dabar yra priimta ląstelė). O kai aš rašiau vadovėlį, reikėjo, žinoma, vartoti tiktai vieną nustatytą terminą ir aš, pasikalbėjęs su L. Vailioniu, pradėjau vartoti celę.“ „Kartais mes ir su studentais parinkdavome vieną kitą terminą, pavyzdžiui, „supelkėjimas“, vokiškai Versumpfen. Vėliau man vienas lietuvių kalbininkas sakė, kad „supelkėjimo“ lig šiol nevartota, bet tą žodį esą galima vartoti.“ Taigi tokiu būdu K. Regelis, kartu su savo studentais, padėjo įvesti ir iki šiol naudojamų lietuviškų mokslinių terminų.
|