W. A. Mozartas, apie kokį dar nesate girdėję: „jis buvo ne tik genijus, bet ir darboholikas, alkoholikas ir rūkorius...“ (Interviu)

Spalio viduryje Lietuva tapo viena iš nedaugelio šalių, į kurią, lydimas mokslininkų iš Austrijos, buvo atvežtas kompozitoriaus W. A. Mozarto smuikas. Šiuo smuiku kūrėjas griežė savo gyvenimo Vienoje laikotarpiu. Instrumento pristatymą mūsų šalyje organizavo Lietuvos ir Austrijos draugija, Zalcburgo tarptautinis fondas „Mozarteum“, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos nacionalinė filharmonija bei Lietuvos muzikų rėmimo fondas.

1764 m. smuiką pagamino italų meistras Pietro Antonio dall Costa, iš jo pavardės ir kilo smuiko pavadinimas. Ir nors instrumento istorija sudėtinga ir paini, Zalcburgo tarptautinio „Mozarteum“ fondo atstovai – W. A. Mozarto laiškų ir skaitmeninio jų išleidimo skyriaus vedėja, muzikologė, smuikininkė dr. Anja Morgenstern, W. A. Mozarto kūrybos mokslinių tyrimų instituto vadovas, muzikologas dr. Ulrichas Leisingeris bei W. A. Mozarto muziejų ir archyvų skyriaus vadovė dr. Gabriele Ramsauer sako turintys pakankamai įrodymų, kad tai – didžiojo austrų genijaus instrumentas.

Jei nenorite skaityti teksto, patį interviu galite peržiūrėti šiame video:

– Ar šis smuikas – tikrai priklausė austrų genijui W. A. Mozartui?

U. Leisingeris: Po daugiau nei 200 metų negalime būti visiškai tikri. Tačiau istorija, kuri mums buvo pateikta, patikima. Instrumentas pateko į mūsų globą tik prieš trejus metus. Pradėčiau nuo fakto, kad 1799 m. leidėjas Johannas Antonas Andre įsigijo smuiką iš Konstanzos Mozart (W. A. Mozarto našlės). Kadangi J. A. Andre buvo smuikininkas, Konstanza ramiai jam perleido instrumentą. J. A. Andre gyveno iki 1842 m. ir prieš pat mirtį smuiką perdavė savo mokiniui Heinrichui Henkeliui. Būtent H. Henkelis tada ir papasakojo žurnalistams, kaip smuiką jis gavo iš savo mokytojo ir kaip J. A. Andre instrumentą perėmė iš W. A. Mozarto našlės. Konstanza patvirtinusi, kad W. A. Mocartas yra griežęs šiuo smuiku.

Instrumentas kurį laiką priklausė anglų smuikų gamintojų firmai, kuri jį laikė ypač vertingu ir niekada nepardavė. Kai 1980 m. minėtoji firma nutraukė veiklą, instrumentas prapuolė. Pasirodo, jis buvo parduotas privačiam asmeniui Vokietijoje. Tas žmogus griežė smuiku kvartete savo malonumui 25 metus. O jam baigus griežti, smuikas pateko į meno mecenatės dr. Nicolos Leibinger-Kammuller rankas. Mecenatė nenorėjo instrumento laikyti sau – suprato, kad muziejus geriau juo pasirūpins. Taip šis instrumentas ir atkeliavo į W. A. Mozarto muziejų Zalcburge.

– Žinome, kad W. A. Mozartas turėjo keletą smuikų. Kodėl būtent šis – dalla Costa – smuikas šiandien yra Lietuvoje?

G. Ramsauer: Svarbiausias ponios N. Leibinger-Kammuller noras buvo, kad instrumentas būtų rodomas Austrijoje ir užsienyje, kad juo būtų griežiama. Taigi šį smuiką rodome dažniausiai, jį atvežėme ir į Vilnių. Tačiau taip pat yra griežiama vaikiškuoju smuikeliu. Visi mūsų prižiūrimi instrumentai yra gerai išlaikyti, džiaugiamės, galėdami juos pristatyti visuomenei.

– Smuikininkai, kaip ir kiti atlikėjai, retai duoda palaikyti savo instrumentą, mat labai jį saugo. Čia – W. A. Mozarto smuikas. Kaip jaučiatės juo grieždama?

A. Morgenstern: Pirmiausia – man didelė garbė, kad galiu juo griežti. Žinoma, smuiką saugau lyg savo. O pačiu nuostabiausiu dalyku laikau tai, kad šiandien visi galime išgirsti tą patį garsą, kurį girdėjo ir mėgo W. A. Mozartas. Dažnai grojame kartu su kolega Ulrichu, kuris skambina W. A. Mozarto fortepijonu. Tada abu jaučiame magišką atmosferą, ypač koncertuodami istorinėse salėse.

– Visi trys esate muzikologijos mokslų daktarai. Šiandien, interpretuojant praėjusių epochų muziką, siekiama ją atkurti ypač tiksliai, sukuriant autentiškas sąlygas muzikai skambėti. Ar kada mėginote istoriniais instrumentais paimprovizuoti?

U. Leisingeris: Kaip ir sakėte, mes esame akademikai, tad stengiamės likti konservatyvūs. Yra puikių pianistų ir smuikininkų, kurie grodami W. A. Mozarto instrumentais būna daug drąsesni. O mes siekiame kuo tiksliau atspindėti W. A. Mozartą. Vis dėlto stengiamės išlikti kuklūs, nes negalime tiksliai pasakyti, kaip iš tikrųjų muzika buvo atliekama tais laikais. Juo labiau negalime kitiems liepti groti tik taip ir ne kitaip. Svarbiausia, kad W. A. Mozartas, kaip ir kiti praėjusių amžių kompozitoriai, yra gyvas – nuolat atsiranda naujų atlikėjų, interpretuojančių jo muziką.

– Bendraujate su W. A. Mozarto muziejaus lankytojais ir, ko gero, išgirstate įvairiausių klausimų. Kuo žmonės domisi labiausiai?

A. Morgenstern: Į muziejų atvyksta ir jaunų, ir senų žmonių iš viso pasaulio. Pagrindinis jų noras – pažinti W. A. Mozartą asmeniškai. Jie nori pamatyti kambarius, kuriuose jis gimė, augo, gyveno. Nori pajusti jo kasdienybę: kaip valgė, kur miegojo. Žmonės gėrisi portretais, juose nutapytais drabužiais, įmantriais perukais. Lankytojus ne mažiau domina ir instrumentai: kaip jie skamba, kaip pateko į mūsų globą.

– Gal žinote, koks vidutinis smuiko amžius?

G. Ramsauer: Tikiuosi – amžinybė! Kruopščiai juos prižiūrime, bet stengiamės, kad instrumentai negulėtų lentynose. Nusprendėme jų nerodyti tik kaip muziejinių relikvijų. Jie turi skambėti. Beje, dirbdama greta originalių instrumentų, supratau, kad noriu W. A. Mozarto muziką girdėti atliekamą tik jo instrumentais. Tada jaučiu, kad tikrai esu šalia savo genijaus.

U. Leisingeris: Pas mus apsilankantiems žmonėms sakau, kad instrumentai ir yra tai, kas juos gali labiausiai priartinti prie W. A. Mozarto. Daugelis žmonių galvoja, kad visi tie gražūs portretai atskleidžia anų laikų realybę. Tačiau taip nėra. Turime W. A. Mozarto aprašymus, ir jie neatitinka paveikslų. Portretai, regis, kur kas dailesni, nei W. A. Mozartas iš tiesų buvo. Ir W. A. Mozarto draugų laiškai ne visada sako tiesą. O instrumentai nemeluoja. Svarbu juos išgirsti.