JAV karinės žvalgybos duomenys atskleidžia, ką veterinaro lygio šarlatanas išdarinėjo su vienu iš pačiu didžiausiu pasaulio tironu

JAV karinės žvalgybos karo metu sudaryta 47 puslapių dosjė atskleidžia, kad hipochondriko reputaciją pelnęs A. Hitleris vartojo net 74 skirtingų rūšių medicininius preparatus, tarp kurių buvo ir metamfetaminas.

Šis preparatas, pasak priklausomybę nuo jo turinčių asmenų, sukelia euforijos pojūtį. Galima pridurti, kad tarp Antrojo pasaulinio karo dalyvių jis buvo vertinamas ir dėl nuovargį ir išsekimą naikinančio efekto.

Manoma, kad metamfetamino fiureris pavartojo ir prieš susitikimą su Italijos nacionalfašistų partijos vadovu Benito Mussolini 1943-ųjų metų vasarą. Per tą susitikimą A. Hitleris prapliupo net dvi valandas užsitęsusia žodžių tirada. Taip pat išsiaiškinta, kad paskutinėmis slepiantis bunkeryje praleistomis dienomis A. Hitleriui buvo leidžiamas medicininis preparatas „Vitamultin“, kurio sudėtyje taip pat yra metamfetamino. Šaltinių teigimu, tuo metu fiureriui buvo atliktos devynios šio preparato injekcijos.

Dosjė taip pat paneigė dar vieną populiarią A. Hitlerį gaubiančią legendą – tvirtinimą, kad dėl Somos mūšyje patirto sužeidimo jis neteko vienos sėklidės. Taigi, Antrojo pasaulinio karo metais sklandę juokeliai, esą „A. Hitleriui trūksta vieno kiaušo“, taip pat jį dievinusios Unity Mitford spėlionė, kad „jam šio to stinga vyriškų atributų srityje“, pasirodė nepagrįsti.

JAV surinkta informacija įrodo, kad diktatoriui niekada nebuvo nustatytas monorchizmas (įgimtas vienos sėklidės nebuvimas). Be to, atmetami ir įtarimai A. Hitlerį buvus žiauriu homoseksualinių polinkių turinčiu tironu, iš baimės, kad ši paslaptis neišaiškėtų, nužudžiusiu 150 palankiai savo atžvilgiu nusiteikusių asmenų.

A. Hitleris visiškai pakluso Berlyne medicinos praktika 1936-aisiais metais užsiiminėjusio gydytojo Theodoro Morello nurodymams. Kartą Th. Morellas skyrė A. Hitleriui medikamentą, pavadinimu „Mutaflor“, skrandžio spazmams palengvinti. Kadangi preparatas pasirodė išties veiksmingas, fiureris iki pat savo dienų galo griežtai laikėsi gydytojo rekomendacijų. Tarp vėliau šio gydytojo skirtų vaistų – barbitūratai, morfijaus pagrindu pagaminti ir metamfetamino turintys preparatai. Įdomu, kad testosterono lygiui pakelti buvo nurodyta pavartoti jaučio sėklos.

Th. Morellas taip pat skyrė A. Hitleriui porą dirbtinių stimuliatorių – koramino ir kardiazolio, o stimuliatorių poveikiui sumažinti teko vartoti vis daugiau raminamųjų vaistų. Iki 1943 metų pabaigos fiureris tapo visiškai priklausomas nuo stimuliuojantį ir raminamąjį poveikį turinčių preparatų.

Pasak dosjė atradusio JAV kolekcininko Billo Panagopouloso, Th. Morellas buvo paprasčiausias sukčius ir šarlatanas, kuriam apskritai nederėjo verstis medicinine praktika, nebent kokioje nors veterinarijos klinikoje.

„Vieni vaistai buvo daugiau pavojingi, kiti mažiau. Buvo ir tikrai kenksmingų. Ar kurie nors iš jų sukėlė priklausomybę? Jei taip, tai kurie? Ar be jų jau nebebuvo įmanoma apsieti? Būtų įdomu sužinoti, kokį šių vaistų poveikį patirtų bet kuris nepriekaištingos sveikatos žmogus“, – svarsto B. Panagopoulosas.

Berlyne A. Hitleris akivaizdžiai gyveno savo atskiroje realybėje, kurioje vienintelis jo sąjungininkas buvo kresnas ir nuolatinio nesaugumo jausmo kamuojamas asmeninis gydytojas Th. Morellis. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Th. Morellis Berlyne itin sėkmingai vertėsi privačia gydytojo praktika, o puikią reputaciją jam buvo pelniusios tuo metu itin madingos vitaminų injekcijos, kurias jis noriai skirdavo savo pacientams. Su A. Hitleriu jis susipažino gydydamas Heinrichą Hoffmaną, oficialų Reicho fotografą.

Užuodęs galimybę iš jo nemenkai užsidirbti, gydytojas skubiai inicijavo pažintį su fiureriu, kurį jau seniai vargino smarkūs žarnyno diegliai. Th. Morellis A. Hitleriui prirašė „Mutaflor“ – vaistų, kurių pagrindą sudarė bakterijos. Kai paciento A (taip jis vadino A. Hitlerį) būklė pradėjo gerėti, prasidėjo jų gana keistoki santykiai. Abu buvo ir jautėsi izoliuoti. A. Hitleris kuo toliau, tuo labiau pradėjo pasitikėti vien savo gydytoju, o Th. Morellis prie fiurerio šliejosi dėl jo įtakos, rašo „The Guardian“.

Kai 1941 metais A. Hitleris rimtai sunegalavo, vitaminų injekcijos, kuriomis Th. Morellis taip kliovėsi ir liaupsino, nebedavė jokios naudos. Nieko keisto, kad pacientas pradėti siusti. Pirmiausia šiam vienam garsiausių vegetarų visame pasaulyje buvo skirtos gyvulių hormonų injekcijos. Vėliau teko imtis net kelių rūšių stipresnių medikamentų, kol galiausiai A. Hitleriui jo asmeninis gydytojas paskyrė „vaistų vaistu“ vadinto preparato „Eukodal“ – sintetinio opiato ir artimo heroino pusbrolio, kurio bene pagrindinis poveikis buvo gebėjimas sukelti euforiją (šiandien jis žinomas kaip oksikodonas).

Neilgai trukus A. Hitleris pradėjo per dieną gauti po kelias „Eukodal“ injekcijas. Galiausiai dvi dienos dozes jis ėmė derinti su aukštos kokybės kokainu, kuris jam buvo skirtas dėl problemų su ausimis (jų kilo po sprogimo jo bunkeryje rytiniame fronte).

Ar Th. Morellis specialiai A. Hitlerį pavertė narkomanu? O gal tiesiog neturėjo jėgų pasipriešinti stipriai fiurerio asmenybei?

„Nemanau, kad tai buvo konkretus sumanymas, bet A. Hitleris juo pasitikėjo. Kai jo aplinka 1944 metais stengėsi Th. Morellį pašalinti, A. Hitleris stojo jo ginti – jis jau tada suprato, kad, netekęs gydytojo, bus pasmerktas ir pats. Jie puikiai sutarė. Th. Morellis mėgo skirti injekcijas, o A. Hitleris mėgo jas leistis. Niekada negėrė tablečių ar piliulių, nes turėjo silpną skrandį, be to, norėjo greito poveikio. Fiureris buvo nuolat spaudžiamas laiko, jautė, kad mirs jaunas“.

Kada A. Hitleris susivokė esąs priklausomas? Gana vėlai. Kažkas pamena, kaip A. Hitleris Th. Morelliui sakęs: tu man visą tą laiką duodavai opiatų. Tiesą sakant, didžiąją laiko dalį jie apie tokius dalykus kalbėdavę netiesiogiai. A. Hitleris nemėgo minėti „Eukodal“ medikamentų. Galbūt savotiškai tikėjosi blokuoti tai savo prote. Kaip ir bet kuris narkotikų pardavėjas, Th. Morellis niekada nebūtų pasakęs: o taip, tu priklausomas, o aš turiu tai, kas tau patiks. Kitaip tariant, tai reiškia, kad jie tarpusavyje kalbėjosi ne apie priklausomybę, o apie sveikatą.

Narkotikų poveikis stebėtojams iš šono neatrodė kažkoks stebuklingas. Vieną akimirką fiureris būdavęs toks silpnas, jog vos galėdavo atsistoti, o jau kitą be pertraukos plūdo B. Mussolini. Vos nepamiršome - B. Mussolini.

Apie jį knygos „Blitzed“ itališkoje versijoje bus atskiras skyrius. Štai ką sako knygos autorius Normanas Ohleris: „Išsiaiškinau, kad B. Mussolini (pacientas D) buvo dar vienas Th. Morellio klientų. 1943 metais vokiečiams jį pavertus savo marionete, gydytojo paprašyta pasirūpinti ir jo sveikata. Knygos autorius netrukus parodo dokumentą. „Nepakanka įrodymų teigti, kad jis buvo priklausomas nuo narkotikų, bet faktas lieka faktu – jam buvo duodamos tos pačios narkotinės medžiagos kaip Hitleriui. Kiekvieną savaitę apie tai buvo rašoma jo medicininėje kortelėje“, – teigia N. Ohleris.

Sunku pasakyti, kokią įtaką A. Hiteriui turėjo tokios galybės prieparatų ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, tačiau neabejotinai tai turėjo smarkiai atsiliepti tiek fizinei, tiek ir psichologinei fiurerio sveikatai, taip galutinai paskandinant Trečiajį Reichą beprotybėje.