Prisiminimų istorija tiems, kas ilgisi SSRS: didžiausia šventė jei gavai kefyro, apie visą kita - jau nėra ir kalbos

Pastarosios nuomonės Rusijoje laikosi dauguma vyresniosios kartos atstovų, dar spėjusių pagyventi „išvystyto socializmo“ sąlygomis. Kodėl gi mūsų amžininkai linkę romantizuoti sovietinę kasdienybę?

„Šviesi praeitis“

„SSRS buvo visko, ko tik širdis geidė! Mes gyvenome geriausioje pasaulio valstybėje, kitos šalys mus gerbė, valgėme tik aukščiausios kokybės produktus – ne taip, kaip šiandien. O sovietinei buitinei technikai nebuvo lygių!“ – interneto platybėse tokios tirados gana dažnos. Dauguma šių pasisakymų autorių gimė po Sovietų Sąjungos žlugimo arba išgyveno joje pirmuosius dešimt vaikystės metų.

Gyvenimą SSRS šlovina nesuskaičiuojamos socialinių tinklų bendruomenės. Jos intensyviai publikuoja sovietinius propagandinius plakatus ir besišypsančių proletarų nuotraukas. Idealizuojama ne tik „išvystyto socializmo“ išorė, bet ir jo užkulisiai.

Žmonės džiūgauja, kad sovietiniams vaikams nemaudavo sauskelnių (bet visi buvo sveiki ir stiprūs!). Juos žavi, kad iš kelių dešimčių bokso pirštinių siūdavo odines striukes, nes odos gaminiai buvo deficitiniai. O sovietinių papirosų diametras siekė 7,62 milimetro todėl, kad kilus karui, ta pačia gamybos linija frontą pasiektų šoviniai. Visas šis informacinis jovalas sukelia furorą tokių bendruomenių sekėjų tarpe, o jų posovietinėse galvose gimsta ilgesio „seniems geriems laikams“ jausmas.

SSRS garbina ne tik socialinių tinklų dalyviai. Vyresnioji karta taip pat linkusi idealizuoti sovietinį gyvenimą. Antai sociologas Andrejus Vozmitelis, duodamas interviu, pabrėžė: „Anksčiau egzistavo pagrįstas paternalizmas, todėl liaudis galėjo visapusiškai pasikliauti valdžia.

Teigiama, kad pas mus buvo maisto produktų tiekimo sutrikimų, bet dauguma atvejų juos sukeldavo dirbtinai, be to, nedera pamiršti visuomeninių organizacijų – komjaunimo, partijos, profsąjungų. Man teko lankytis skirtinguose regionuose ir visur buvo daugmaž ta pati padėtis. Produktų paskirstymas vyko per minėtas visuomenines organizacijas.

Nepaisant deficito parduotuvėse, šaldytuvų lentynos namuose lūžo nuo maisto, o pas dažną pilietį galėjai rasti ikrų ar kitų delikatesų. Visko buvo pakankamai. Aš irgi stovėjau eilėse, bet gaudavau aukščiausios kokybės prekę. Šiandien keiksnoja sovietinius produktus, o be reikalo. Duok dieve, kad šiuolaikiniai gamintojai vadovautųsi ankstesnių laikų standartais. Tai buvo kokybiški ir labai skanūs gaminiai, kuriuos visi valgė su malonumu.“

A. Vozmitelis pasakojo apie puikiausius SSRS restoranus, kuriuose kiekvienas darbininkas galėjo papietauti, apie kultūros namų nuopelnus keliant gyventojų išprusimo lygį ir netgi apie tai, kad SSRS piliečiai veždavo į Jugoslaviją nėges. Kam? Kad padėtų broliškai valstybei kovoti su deficitu.

Tokias pagyvenusio žmogaus kalbas galima suprasti. Juk jis visą gyvenimą praleido padoriame bute Maskvos Kutuzovo prospekte, tinkamai maitinosi ir smagiai pramogavo (be to, jis buvo jaunas ir kupinas jėgų). Kiti gi prisimena SSRS su ašaromis akyse, nes dažnai negalėjo įsigyti pirmo būtinumo prekių, o ką jau kalbėti apie deficitines.

Dedkovo dienoraščiai

Didžiąją savo gyvenimo dalį rašytojas Igoris Dedkovas iš Kostromos rašė dienoraštį. Nuo šeštojo dešimtmečio jis fiksavo mažėjančią maisto produktų bei kitų vartojimo prekių pasiūlą savo mieste. 1992 m. visus užrašus sudėjo į knygą, bet, nespėjęs jos išleisti, po dvejų metų mirė. Šis sovietinio gyvenimo eskizas leidžia išvysti socialistinę buitį jos liudininko akimis.

1976 metai. Mieste nerasi mėsos. Ją parduoda pagal talonus, dalinamus namų valdybose. Norma darbo kolektyvui – 1 kilogramas žmogui. Bet parduotuvėje atsisako atpjauti kilogramą. Pirkėją nuveda prie galvijo ar kiaulės skerdienos ir sako: „Atsipjaukite pats!“. Vieni atsisako, kiti sutinka.

1977 metai. Spalio socialistinės revoliucijos išvakarės. Parduotuvės neturi tualetinio muilo ir saldainių. Mėsos, dešros ir lašinių nėra seniai – niekas jau nebesistebi. Jei nori, pirk turguje, bet sumokėsi trigubai. Kavos negausi, likęs tik kavos gėrimas iš miežių. Gerti galima, bet jokio poveikio. Įstaigose renka po 7-8 rublius būsimai šventei.

Pats mačiau, kaip apskrities bibliotekoje tarp naujų knygų stirtų ant žemės gulėjo krūva vištų, o ore tvyrojo aitrus kvapas. Einantys pro šalį vis prunkšdavo. Toks laikmetis: visi vaikšto ir laido juokelius... Apskrities kūno kultūros aktyvistų susirinkime kalba, kad neverta tikėtis gerų rezultatų iš vietinių sunkiaatlečių. Juk jie neturi galimybės laikytis subalansuoto mitybos režimo.

1978 metai. Mieste nėra aliejaus. Apskrities centras siunčia nesibaigiančius įsakymus, pagal kuriuos įstaigų tarnautojai važiuoja padirbėti į kolūkius ir tarybinius ūkius. Į Kostromą atvyksta melioratoriai iš Azerbaidžano, jiems pastatomas 60 butų namas skubos tvarka.

Azerbaidžaniečiai pageidauja avinų ir nustemba sužinoję, kad mieste nėra mėsos. Vienas gruzinas, kalbėjęs su Ania, pasakė: „Jūs neturite savigarbos. Trūksta to ir ano, o jūs apsimetate, kad viskas tvarkoje, taip ir turi būti. Jūs neturite savigarbos“, – pakartojo ir nueidamas ištarė: „Pagalvokite apie tai“.

Prieš pat Naujuosius metus į Maskvą apsipirkti suvažiuoja aplinkinių miestų gyventojai, bet sostinėje irgi juntami tiekimo sutrikimai. Naujojoje Sviblovo metro stotyje kabo plakatas su miestų, priklausančių Rusijos Aukso žiedui, vaizdais. Maskviečiai juokauja, kad tai sostinės maitinamų objektų sąrašas.

1979 metai. Kiekviena Kostromos bibliotekos darbuotoja šiemet mažiausiai 30 kartų vyko darbuotis žemės ūkyje – anksčiau to nėra buvę. Žmonės stebisi ir nežino, kada šios paskyros baigsis.

1980 metai. Ryšelis ridikėlių turguje kainuoja 50 kapeikų, o obuoliai – keturis rublius. Silkės nėra, aplinkiniai kaimai stokoja degtukų, aliejaus, krakmolo. Beveik išnyko kefyras, bet visada nusipirksi degtinės.

1981 metai. Kūrybinės inteligentijos ir miesto valdžios atstovų susitikime moteris uždavė klausimą: ar dar ilgai Kostromos gyventojams reikės pirkti sumažinto riebumo pieną? Jai atsakė, kad visada. Išimtys daromos tik dideliems miestams.

1982 metai. Maskvoje parduodami kilimai. Prie parduotuvės stovi sunkvežimis, ant kurio kabinos – vyras, šaukiantis laukiančių pirkėjų eilės numerius. Galima pamanyti, kad papuolei į revoliuciją arba mitingą. Tas vyras ant sunkvežimio tryško aistra ir kilniu entuziazmu!

Duona arba žaidimai

Štai taip „išvystyto socializmo“ sąlygomis gyveno provincijos miestas. Šiuos miestus pasiekdavo tik materialinių gėrybių likučiai, o dažnai jie negaudavo visiškai nieko.

Tiekimo sistemos nesklandumai kildavo dėl dvejopo sovietinės valdžios požiūrio: viena vertus, skatinta kovoti su miesčioniškumu ir „daiktizmu“, bet tuo pačiu valdžios atstovai kalbėjo apie būtinybę aprūpinti piliečius visais reikalingais dalykais.

L. Brežnevo laikais šis prieštaringumas tapo dar ryškesnis. Propaganda tęsė kalbas apie „šviesią ateitį“, bet net partijos lyderiai tuo nebetikėjo. Gamybos ir importo mastai didėjo, naftos kainos kilo, bet planinė ekonomika nebeužtikrino augančių gyventojų poreikių. Piliečiams teko stovėti ilgiausiose eilėse ir griebtis įvairių suktybių, kad gautų būtiniausias prekes.

XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje imtasi gerinti padėtį – įmonėse įvesta ūkiskaita ir įdiegta išankstinių produkcijos užsakymų sistema. Vadovai sprendė darbo jėgos trūkumą taikydami skatinimo priemones, pvz. prekių krepšelius. Tarp įmonių, kolūkių, parduotuvių ir daržovių bazių nusistovėjo horizontalūs ryšiai, kurių dėka darbuotojai gaudavo deficitinių prekių. Tiesa, dažnai jų neužtekdavo visiems ir įsiplieksdavo antrojo lygmens deficitas – darbuotojų tarpusavio varžytuvės dėl trokštamo laimikio.

Reikėtų daryti prielaidą, kad piliečiai tokią sistemą vertino kaip žeminančią. Vis dėlto antropologės Anos Kuškovos atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad prekių užsakymai laikyti privilegija, o ne išmalda. Eiles prie parduotuvių ir visuotinį deficitą apklaustieji laikė savaime suprantamais dalykais, kuriuose nebuvo nieko gėdingo.

Štai ką mano vieno iš tyrimų dalyvis: „Valdžia rūpinosi darbo žmonėmis, stengėsi juos skatinti. Iš tiesų juk nebėgiosi ieškodamas skardinės konservuotų žirnelių. Majonezas, žirneliai – tai buvo deficitinės prekės, kiekvienas gaudavo paskyrą į konkrečią parduotuvę. Štai, tarkim, tas institutas, ana gamykla ir t. t. Vis dėlto į žmones tada žvelgta humaniškiau nei šiais laikais“.

Šio žmogaus akyse valstybė nieko neatimdavo, o priešingai, – rūpinosi jo gerove. Kiti tyrimo dalyviai laikė deficitą savaime suprantamu dalyku, nes pergyveno karo metus arba brendo pokariu.

Paskyrų gavimas jiems kėlė tik teigiamas emocijas net tais atvejais, kai prekių visiems neužtekdavo ir reikėjo traukti burtus. Apskritai, vieno apklaustojo teigimu: „Žmonės gyveno ta akimirka, jie juto azartą ir su pasimėgavimu nešdavo namo gautus prekių rinkinius – it pirmykščiai medžiotojai laimikį“. Tokiu būdu esama sankloda tenkino dar Senovės Romoje atsiradusią paklausą: duonos ir žaidimų. Tiesa, duonos būdavo ne visada.

Nuoširdumas ir atvirumas

Veikiausiai „sovietinei gausybei“ jaučiančių nostalgiją vyresnės kartos atstovų atmintyje iškyla būtent užsakymai ir deficitas. Būtent dėl šios priežasties drįstama kalbėti, kad tais laikais valstybė „rūpinosi žmonėmis“.

Be to, užsakymai ir deficitas buvo visiškai depolitizuoti. Vienas iš A.Kuškovos tyrimo dalyvių pasakojo, kad niekam nekildavo mintis lyginti „klestinčią planinę ekonomiką išvystyto socializmo sąlygomis“ ir prekių gavimo sistemą arba kitas sovietinės kasdienybės įdomybes: striukių iš bokso pirštinių siuvimą, „sveiką“ vaikystę be sauskelnių... Jeigu kas ir bandydavo šiuos reiškinius sieti, tai tik abstrakčiai, neanalizuodamas asmeninės patirties.

Antropologas Aleksejus Jurčiakas knygoje „Tai buvo visada, kol pasibaigė“ rašė: „Iki persitvarkymo pradžios žymi dalis sovietinių piliečių daugelį socialistinio gyvenimo kasdienybės realijų (išsilavinimą, darbą, draugystę, pažįstamų ratą, antraeilį požiūrį į materialines vertybes, rūpinimąsi žmonėmis ir ateitimi, nesavanaudiškumą, lygybę) laikė svarbiomis egzistencinėmis vertybėmis“.

A. Jurčiakas pažymi, kad buvę SSRS piliečiai ilgisi ne valstybinės santvarkos ar ideologinių ritualų, bet būtent šių žmogiškųjų vertybių. Jis cituoja filosofo žodžius, kad neigiamus sovietinio laikmečio kasdienybės aspektus atlygino „to gyvenimo žmogiškosios laimės, jaukumo ir sėkmingumo realumas, baimės pojūtį kompensavo džiaugsmas, pasisekimas ir tvarka visuomenėje“.

Antropologas mini vieną leningradietį dailininką, kuris „nejučia suvokė, kad iš jo gyvenimo pasitraukė ne tik politinė santvarka, bet ir kažkas neapčiuopiamo, tyro, viltingo, kupino patosiško nuoširdumo ir atvirumo“.

Vis dėlto žmonės, besiilgintys tokių paprastų dalykų, jau seniai pamiršo tikrąjį komunistinės ideologijos veidą.

Nenuostabu. Juk tarp kasdienio gyvenimo ir valstybės propagandos visada buvo lygybės ženklas. Šiuolaikiniams žmonėms teliko deideologizuotos relikvijos – plakatai ir nuotraukos, iš kurių žvelgia stotingi darbininkai, besišypsančios melžėjos ir raudonskruosčiai vaikai. Šie artefaktai patvirtina, kad sovietinė epocha egzistavo ir sudaro iliuziją, kad tada viskas buvo gerai.