Šiurpoki radiniai verčia prisiminti vampyrus

Naujasis Lazaretas – mažytė sala Venecijos lagūnoje, kurioje buvo izoliuojami užsikrėtę maru. Tyrėjas aptiko moters skeletą, kurios burnoje buvo įdėta plyta, kad po mirties niekam neįkąstų.

Lavonmaišių ėdikai

Naujasis Lazaretas turėjo būti grėsminga vieta. Kapų trūkumas didžiuliam skaičiui maro epidemijos aukų, kuris Europą ištiko XIV amžiuje, privertė iš naujo iškasti duobes tam, kad galėtų sumesti naujus lavonus, ir tai, ką ištraukė į dienos šviesą, nebuvo malonus vaizdas: kai kurie kūnai buvo keistose pozose ir rodė žiaurias išraiškas; kiti atrodė lyg būtų suvalgę lavonmaišį ir iš jų burnų bėgo tamsus ir klampus skystis, panašus į kraują.

Tai pomirtiniai fenomenai, kuriems modernūs teismo ekspertizės specialistai turi paaiškinimą; bet Viduramžiais tie bjaurūs numirėliai buvo ne tik būtybės, ištroškusios kraujo, bet ir laikomi ligų nešiotojais: vampyrai - serbų kilmės terminas, apibūdinantis ne mirusius.

Buvo tikima, kad norint jų atsikratyti, reikia iškasti jų kūnus, sukapoti ir juos sudeginti, kaip atsitiko ir apleistame Viduramžių kaime Wharram Percy, Didžiosios Britanijos šiaurėje, kur grupė archeologų rado 10 žmonių palaikus, kurie buvo sukapoti ir sudeginti prieš juos palaidojant.

Blogio troškulys

Princas Vladas Tepesas, autentiškasis Drakula, gimė 1431 metais Sigišoaroje, Rumunijoje ir buvo asmenybė, ištroškusi kraujo, nors nėra žinoma, ar jis kada nors gėrė savo aukų kraują, nors jam savo aukas patiko virti, nupjauti joms galvas, palaidoti gyvus, ir, aišku, pamauti ant baslio.

Valakijos vaivada kovojo prieš turkus dabartinėje Rumunijos teritorijoje. Jis buvo nužudytas 1476 metais miškuose, kurie supa Snagovo salą, sakoma, kad salos bažnyčioje yra kunigaikščio kapas.

Ši istorija įkvėpė Abraomą Stokerį ir jis parašė savo garsųjį romaną.

Elžbieta Batori (1560-1614), kruvinoji grafienė, buvo tikra vampyrė, serijinė žudikė, kuri kankino ir nužudė netoli 650 mergaičių makabriškuose kraujo ritualuose, kuriuos ji atlikdavo Csejthe pilyje, miškingame regione, kuriame yra dabartinė Slovakija.

XX amžiaus pradžioje, Barselonoje, sąvadautoja vadinama Enriketa Marti Ripolles (1868-1913) Ravalio (vienas iš Barselonos kvartalų) vampyrė, kuri grobdavo mergaites ir jas versdavo užsiimti prostitucija, po to jas nužudydavo ir išgerdavo kraują, riebalus, kaulų čiulpus ir iš šių ,,ingredientų" gamindavo magiškus gėrimus. Savo gyvenimą baigė kalėjime, kur, dar prieš teismą, jos ,,kameros bičiulės“ ją nužudė.

Kraujo šventė

Tikrieji vampyrai virto trijų rūšių vampyrais-šikšnosparniais, kurie maitinasi tik krauju ir gyvena Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Didysis vampyras (lat. Desmodus rotundus) tyliai nutūpia prie savo aukos, paprastai gyvulių, naminių gyvūnų arba žmonių ir pasirenka mažai plaukuotą zoną, kurioje su savo aštriais kandžiais padaro mažą žaizdelę, visiškai neskausmingą, pasimėgaudamas žaizdą pradaro lūpų bei liežuvio pagalba.

Jo seilėse yra antikoagulianto ir analgetiko, kuris palaiko pastovų kraujavimą, netgi tada, kai šikšnosparnis yra pilnas kraujo ir jau nustojęs jį čiulpti. Kadangi kraujyje yra mažai riebalų, kiekvieną naktį jiems reikia suvartoti pusę savo kūno masės, jei taip neįvyksta, jie rizikuoja mirti iš bado. Gerai, kad jie sveria tik 30 gramų.

Švedų gamtininkas Karlosas Linneo pakrikštijo kaip Vampyrum spectrum (Spectral bat) milžinišką šikšnosparnį Centrinėje Amerikoje, kurio sparnai aprėpia iki 13,5 centimetrų. Galbūt tam turėjo įtakos legendos, Linneo manė, kad jis kraujasiurbys, bet iš tiesų jis - mėsėdis.

Tam, kad išvengtų šių vampyrų įkandimo vaikams ar vištoms, kai kuriose Pietų Amerikos vietose prie langų prikabina vienos žolės ilgus lapus, kuri pažįstama kaip argentininė kortaderija. Nelygūs, labai aštrūs ir galintys sužaloti kraštai naikina plonas šikšnosparnių sparnų membranas.