Šaltojo karo diplomatiniai karai: kaip SSRS užtikrindavo užsienio diplomatų „neliečiamybę“ ir ką išdarinėdavo jos šnipai

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir bolševikų perversmą Rusijoje besidarbuojantys daugelio įtakingų užsienio šalių pasiuntiniai jautėsi gana laisvai, tačiau nuo 1917-ųjų rudens, Leninui su kompanija užgrobus valdžią, jų padėtis bei darbo sąlygos visiškai pasikeitė.

Raudonasis režimas vengė plačiau atverti duris, daugelis užsienio pasiuntinių tiesiog išvyko nutrūkus dvišaliams santykiams.

Vakarų valstybės, netgi Rusijos sąjungininkės Pirmajame pasauliniame kare, į terorą linkusius bolševikus iš pradžių ignoravo ir nelaikė teisėta valdžia.

Vokiečių belaisvių padėtimi Sovietų Rusijoje rūpinęsis grafas Wilhelmas von Mirbachas vėliau skundėsi patekęs į tikrą kalėjimą.

Jo judėjimo laisvė buvo smarkiai suvaržyta iš paskos sekiojusių čekistų, vienas grafo misijos bendradarbis buvo sumuštas gatvėje.

Na, o patį W. von Mirbachą 1918 m. liepos 6 d. nušovė du pasiuntinybėje apsilankę teroristai. Pasirodo, šie bolševikų saugumo darbuotojai nepritarę Lenino taikos sutartimi su vokiečiais.

Mirus Vladimirui Iljičiui, Stalino valdymo laikotarpiu, Kremliuje pamažu suvokta, kad gyventi visiškai izoliuotai gana sudėtinga.

Ekonomiškai Vakarai pasirodė labiau reikalingi SSRS nei pastaroji Vakarams. Tačiau norint pagerinti „kapitalistų“ požiūrį į sovietus teko užtikrinti visišką jų diplomatų neliečiamybę.

Garantuoti garantavo, bet užsienio šalių atstovus ir toliau nuolat supo profesionalūs propagandistai, agitatoriai, saugumiečiai.

Už Maskvos ribų vakariečių be akylos „priežiūros“ tiesiog neišleisdavo, tad pamatyti tikrąjį sovietijos gyvenimą – badą, turto nusavinimą, kolektyvizacijos baisumus – jie neturėjo nė mažiausios galimybės. O jei ir ką nugirsdavo, propagandistai tučtuojau puldavo neigti „pasibjaurėtiną šmeižtą“.

Visai kitokio pobūdžio draudimai galiojo SSRS piliečiams, įskaitant diplomatinio korpuso darbuotojus. Pastariesiems leista su užsienio kolegomis bendrauti tik „tiek, kiek reikia“, be jokių asmeniškumų, nenukrypstant nuo nustatytų taisyklių.

O ką jau kalbėti apie paprastus mirtinguosius, kuriems bet koks bendravimas galėjo pasibaigti lageriu ar net blogiau.

Požiūris į amerikiečius ir britus, kaip į sąjungininkus, kiek pagerėjo Antrojo pasaulinio karo metais, bet sutriuškinus hitlerinę Vokietiją viskas sugrįžo į įprastas vėžes.

1946 m. britų diplomatas Sovietų Sąjungoje A. Clarkas Kerras pastebėjo, kad visus pasiuntinybės darbuotojus nuolat sekioja keturi ar net aštuoni „palydovai“.

Jam antrino karo metais SSRS dirbęs amerikiečių žurnalistas Harrisonas Salisbury. Jis rašė, kad senieji Maskvoje gyvenę jo bičiuliai dabar vengia sveikintis, apsimeta, kad nepažįsta, žurnalistas nuolat jautė nebylią „priežiūrą“.

Rinktis diplomatinę tarnybą pačioje Sovietų Sąjungoje buvo pavojinga dėl nuolatinių personalo valymų ir kadrų „perstumdymo“.

Suėmimų neišvengdavo net vertėjai. 1951 m. į priėmimą JAV atstovybėje išdrįso ateiti tik keli diplomatinio sovietų korpuso atstovai. Trumpas jų vizitas ir skubus atsisveikinimas liudijo visiškai pašlijusius santykius.

Dėl savo saugumo, kaip patys vėliau pripažindavo, gerokai baiminosi ir Vakarų diplomatai. Niekas negalėjo nuspėti, kas šaus Stalinui į galvą!

1971 m. Didžiojoje Britanijoje buvo sulaikytas Londone dirbęs sovietų šnipas Olegas Lialinas. Ne šiaip šnipas, o itin slapto KGB žvalgybos skyriaus majoras. Valandų valandas britų kontržvalgybos darbuotojai fiksavo O. Lialino vardinamus adresus, pavardes, slapyvardžius.

Netrukus prasidėjo po visą šalį lyg voratinklis išsiraizgiusios sovietų agentūros likvidavimas. Tuomet iš Didžiosios Britanijos išprašyta daugiau nei šimtas sovietų „diplomatų“, didžiąją dalį kurių sudarė KGB ir GRU darbuotojai.

Panašiai 1983 m. pasielgė ir prancūzai. Įtarimų kėlė dar ir tai, kad labai nenoriai savo piliečius į užsienį išleidžiantys sovietai į Vakarų šalis komandiruoja neproporcingai daug „diplomatinių misijų atstovų“.

1976 m. Vakarų Vokietijos žiūrovams parodytas filmas apie sovietų šnipus. Siužetas rėmėsi grynai pramanyta istorija.

Nepaisant to, įsiutusi Maskva išsiuntė iš šalies jauną vokiečių diplomatą, kuris... su VFR žvalgyba neturėjo nieko bendra.

Po dvidešimties metų, jau žlugus Sovietų Sąjungai, tas pats diplomatas vėl priimtas dirbti Maskvoje. Šiai kandidatūrai visiškai neprieštaravęs Kremlius – geriausias vokiečio nekaltumo įrodymas.

1986 m. Niujorke suimtas darbu Jungtinėse Tautose prisidengęs rusų šnipas Genadijus Zacharovas. Prieš jį surinkti įrodymai buvo akivaizdūs.

Atsakydama į tai KGB sulaikė JAV gimusį rusų kilmės žurnalistą Nicolasą Daniloffą, bet nepateikė nė mažiausių jo „kenkėjiškos veiklos“ liudijimų. Vargu ar KGB pati tikėjo suimtojo kaltumu, tad greičiausiai suveikė „akis už akį“ principas.

N.Daniloffo suėmimas labai supykdė tuometinį JAV vadovą Ronaldą Reaganą. Savo dienoraštyje prezidentas rašė, kad Jungtinių Valstijų žvalgybą veikia sąžiningai, kruopščiai renka nusikalstamos veiklos įrodymus, o keršydami rusai tiesiog griebia pirmą pasitaikiusi amerikietį, paskelbia jį šnipu, o po to siūlo „apsikeisti belaisviais“.

Tąkart konfliktas išspręstas taikiai: sovietų šnipas teisme neneigė jam mestų kaltinimų ir buvo išsiųstas iš JAV, o štai dvi savaites KGB kalėjime kalintas N. Daniloffas buvo... tiesiog paleistas.

Sovietai taip ir nesugebėjo pagrįsti jo suėmimo, ką neabejotinai būtų padarę, jei turėtų bent menkiausių įrodymų.