Įdomioji Kinijos kultūra: tai, ką matote, visa ne Budos statula, o jos atvaizdo istorija siekia 1000 metų

Tačiau šiose skulptūrose vaizduojamas ne pats Buda, o visai kitas žmogus. Ir tas kitas žmogus yra Pu-Tai – kuris buvo kuo tikriausias žmogus.

Pu-Tai buvo Zen vienuolis, kuris gyveno Kinijoje prieš 1000 metų. Apie jo dosnumą ir gerumą buvo kuriamos net legendos, dėl ko jis netgi buvo laikomas bodisatva – budizmo šventuoju. Taip pat anuomet buvo šnekama, kad ateityje jis taps Buda. Būtent dėl šios priežasties jis gavo Besijuokiančio Budos pravardę.

Ilgainiui Pu-Tai tapo pasitenkinimo ir dosnumo dievybe ir buvo vaizduojamas su medžiaginiu maišu, kuris niekada neišsenka ir iš kurio galima nepaliaujamai traukti ryžius bei kitą maistą, o kartais – ir saldumynus vaikams. Pu-Tai taip pat laikomas vargšų bei vaikų gynėju.

Taip pat jis vaizduojamas plikas, besijuokiantis ir dideliu pilvu, dėvintis vienuolio rūbus bei nešiojasi išmaldos dubenėlį, kuris yra paplitęs budistų vienuolių simbolis.

O budizmo filosofijos atradėju laikomas Sidartha Gautama. Priešingai nei Pu-Tai, Gautama vaizduojamas liesas it gyvas skeletas. Jis gimė kaip Lumbinio (dabartinis Nepalas) princu. Jam būnant dar mažam, buvo išpranašauta, kad Gautama bus arba didis imperatorius, arba šventasis, dėl ko jo tėvas jį paslėpė nuo išorinio pasaulio.

Gautama gyveno prabangiai, kiekvienas jo kaprizas buvo pildomas. Tačiau nepaisant tėvo pastangų, Gautama atrado ligotus, senus žmones, taip pat ir mirtį. Jis nusprendė išsiaiškinti, kodėl žmonės tiek daug kenčia, ir paliko savo tėvą.

Gautama iškeliavo į Indiją, kur susidėjo su jogos ir induizmo mokytojais, kurie gyveno itin asketišką gyvenimą. Tokio gyvenimo dalimi buvo ekstremalūs fiziniai pratimai bei savęs neigimas.

Taip buvo daroma tam, kad būtų suvaldyti įvairūs poreikiai, o smegenys paklustų žmogui. Gautama ilgainiui pranoko visus savo mokytojus, nubausdamas save net šešeriems ilgiems metams. Jis badavo beveik iki mirties – kai sėdėjo po bodi medžiu Indijoje, kad pasiektų apšvietimą, Gautama atrodė tarsi skeletas.

Budos, kaip skeleto, vaizdavimas nėra dažnas reiškinys šiais laikais, tačiau nėra toks jau ir retas. Tokiu Budos vaizdavimu siekiama pademonstruoti ekstremalaus asketizmo kvailumą, taip pat pokyčių ir transformacijos potencialą.

Reikėtų pažymėti, kad Buda išgyveno savo eksperimentus ir po to dar laimingai gyveno 45 metus.