„Priklausiau Adolfui Hitleriui, kūnu ir siela“: kaip atsirado Hitlerjungendas ir ką ši organizacija darė su vokiečių vaikais

Tai buvo 1937 metai, skautai buvo viena iš daugelio jaunimo organizacijų, atsidūrusių nacių uždraustųjų sąraše. Tuomet kiekvienas ne žydiškos kilmės vaikinas Vokietijoje turėjo tapti Hitlerjungendo - nacių jaunimo organizacijos nariu. Maxas – pacifistas, kuris nepasitikėjo naciais, atsisakė tai daryti, ir už tai skaudžiai sumokėjo.

Skautas buvo įžeidinėjamas, o galiausiai užpultas Hitlerjungendo grupuotės. Bandydamas jį priversti įstoti į organizaciją, vienas iš grupuotės narių padūrė peiliu jo ranką. Maxas gynėsi, pačiupo peilį, ir supjaustė kito berniuko veidą. Vėliau, suprasdamas, kad jo gyvybei gresia pavojus, jis pabėgo iš Vokietijos ir galiausiai tapo JAV piliečiu.

Maxas Ebelis buvo vienas iš milijono jaunų vokiečių, kurių gyvybes pakeitė Hitlerjungendas – grupė, sukurta indoktrinuoti vaikus Hitlerio ideologija, o galiausiai juos išsiųsti į karą.

Iki to laiko, kai A. Hitleris atėjo į valdžią 1933 metais, šimtai tūkstančių vaikų buvo jaunimo organizacijų nariai, tokių kaip berniukai skautai. Ši organizacija buvo įkurta Anglijoje 1909 metais ir vėliau greitai išplito Vokietijoje. Bet netrukus atsirado ir kita galinga jaunimo organizacija – išrasta nacių. Nuo 1922 metų nacionalsocialistai turėjo jaunimo atšaką, skirtą ugdyti narius į jų sukarintas organizacijas. Kuo galingesni darėsi naciai, tuo labiau augo jų jaunimo atšaka.

1933 metų sausį, Hitlerjungende jau buvo 50 tūkst. narių. Iki metų pabaigos jų jau buvo daugiau nei 2 mln. Toliau naciai paskelbė karą grupėms, populiarioms tarp vokiečių jaunimo. Iš pradžių jie uždraudė vaikų grupes, susijusias su tokiais politiniais judėjimais, kaip, pavyzdžiui, komunizmas. 1936 metais jie uždraudė visas jaunimo grupes – įskaitant ir berniukų skautus – ir privertė jų narius tapti Hitlerjungendo nariais. Žydų vaikams buvo uždrausta jungtis.

Skautybės uždraudimas nusiuntė žinutę – pasitraukite, arba būsite nubausti. Tai turėjo ir praktinį efektą: kadangi kitos skautybės organizacijos buvo uždraustos, vienintelis būdas gauti skautybės patirtį buvo prisijungti prie Hitlerjungendo. Vaikai, kurie atsisakė stoti į šią organizaciją, buvo atstumti, o vėliau ir nubausti. Iki 1939 metų daugiau nei 90 proc. vokiečių vaikų tapo Hitlerjungendo dalimi.

Vokiečių berniukai turėjo jungtis prie nacių jaunimo organizacijos nuo šešerių metų. Aprūpinti uniformomis ir vėliavomis, jie praeidavo sunkių fizinį pasirengimą, kurio metu gerai pasiruošdavo dviems metams tarnybos Vermachte.

Naciams ši grupė turėjo dar ir kitus privalomus. Ji ne tik leido Trečiajam Reichui indoktrinuoti vaikus savo idėjomis, bet leido naciams nuslopinti tėvų, oponuojančių režimui, įtaką. Nacių partija žinojo, kad šeimos – privačios, darnios grupės, dažnai apolitiškos – buvo kliūtis jų tikslui. Hitlerjungendas buvo būdas perkelti Hitlerio ideologiją į šeimas, o kai kurie šios organizacijos nariai netgi skundė savo šeimas dėl „netinkamo elgesio“.

Nors berniukų skautybė buvo uždrausta, naciai perėmė daug jos veiklų ir tradicijų. Hitlerjungendo nariai dalyvavo tipiškose skautams veiklose, kaip antai stovyklos, dainavimas, rankdarbiai ir žygiai. Jie važiavo į vasaros stovyklas, dėvėjo uniformas, sakydavo pasižadėjimus ir pasakodavo istorijas prie laužo.

Tačiau su laiku veiklos pasikeitė. Nors mergaičių grupės susikoncentravo į kitus dalykus, tokius kaip artistinė gimnastika, berniukų grupės buvo sukarintos. Jie turėjo karinę drausmę ir mokėsi apie ginklus, taip pat apie išgyvenimą. Visos grupės gaudavo dideles propagandos dozes, kuri skatino beveik religinį atsidavimą Fiureriui.

Kito vokiečio – Alfonso Hecko – patirtis buvo tipinė. Kaip jis pasakojo „Boston Globe“ XX a. 9 deš. jis labai laukė, kada taps pilnaverčiu Hitlerjungendo nariu ir mėgavosi žygiavimu, dainavimu ir dalyvavimu eitynėse. „Priklausiau Adolfui Hitleriui, kūnu ir siela“, - jis prisiminė. Prireikė daugelio metų, kad jis atsibustų iš indoktrinacijos įtakos.

Kai kurie vaikinai atsisakė jungtis prie Hitlerjungendo ir jų jaunimo grupės tapo pogrindinėmis. Viena tokia grupė, Edelweiss Pirates, netgi atakuodavo Hitlerjungendo narius ir stengėsi sabotuoti jų veiklas.

Manoma, kad prieš nacius kovojo apie 5 tūkst. Edelweiss Pirates narių – piešė antikarinius grafičius ant sienų, dalyvavo įvairaus tipo smurtiniame ir nesmurtiniame pasipriešinime. 1944 metais šeši šios grupės nariai buvo pakarti Kelne be jokio teismo dėl įtarimų dalyvaujant juodojoje rinkoje.

Skautai nacių okupuotose šalyse taip pat priešinosi: pavyzdžiui, Prancūzijoje, berniukai skautai išgelbėjo 40 žydų vaikų nuo deportacijos, Aušvice, grupė lenkų berniukų skautų pasipriešino ir netgi pabėgo nuo nacių.

Kai prasidėjo karas, tapo aišku, kad tikrasis Hitlerjungendo tikslas buvo užauginti daugiau karių Reichui. Vaikai, kurie metų metus buvo auginami su nacių ideologija, tapo paklusniais, fanatiškais kariais. Galiausiai tie kariai tapdavo vis jaunesni ir jaunesni. Pradedant nuo 1943 metų, visi vaikinai nuo 17 metų buvo priversti stoti į armiją.

1945 metais nacių lyderiai, atsidūrę desperacijoje, pradėjo traukti jaunus berniukus iš mokyklų ir siųsti juos į frontą. Šie nepatyrę berniukai buvo siunčiami į savižudiškas misijas – ir jeigu jiems nepasisekdavo, jie žūdavo. Tie, kurie išgyvendavo, atsidurdavo priešininkų rankose.

Po karo Hitlerjungendas buvo išformuotas. Šiandien grupė yra laikoma vienu labiausiai nacių režimą apibrėžiančių aspektų – įrodymas, kad totalitarinė valstybė gali naudoti vaikus savo armijoms ir neapykantą skleidžiančioms ideologijoms šerti.