Kaip realybėje veikia informacinis ir psichologinis karas? Milžiniško masto ir apimties operacija „AJAX”- kaip JAV apsaugojo Iraną nuo TSRS įtakos, o D. Britanija atgavo prieigą prie naftos

Iranas, kaip ir visi Vidurio Rytai, neatsiejami nuo naftos. Vos tik žmonės ėmė suprasti šio iškastinio kuro vertę, plačiai po pasaulį išsibarstę ieškotojai ėmėsi darbo. Pačioje XX amžiaus aušroje, britų pramonininkas Viljamas Knoksas Diarchy surado gausius šio turto telkinius Persijoje. Visai netrukus jis įkūrė „Anglo-Persijos naftos kompaniją“. Pastaroji greitai tapo viena didžiausių pasaulyje bei buvo pagrindinė kompanija „juoduoju auksu“ aprūpinanti visą Britų Imperiją.

Pačioje bendradarbiavimo pradžioje viskas atrodė gražiai. Atvykę anglai atsivežė sudėtingas technologijas, aukštos kvalifikacijos darbininkus, kūrė infrastruktūrą. Daugybė vietinių gavo darbus.

Sudėtingas ir painus susitarimas, pagal kurį britai įsipareigojo persams mokėti tam tikras sumas, nepriklausomai nuo atnešamo pelno, turėjo kabliukų. Pagrindiniai mokesčiai buvo sumokami Britanijoje. Ilgainiui paaiškėjo, kad Iranui tenka vos 16% nuo iš jų telkinių uždirbto pelno. Tačiau visa tai dar iki Antrojo pasaulinio karo.

Pasibaigus karui, naftos poreikis visame pasaulyje šovė į viršų lyg raketa. Didėjantys jos išgavimo kiekiai, lengvėjanti realizacija, ėmė nešti milžiniškus turtus. Vis tik daugiausiai naftos buvo išgaunama Artimuosiuose Rytuose, bet ją išgaunančios kompanijos pelną nešė į Europos valstybių ir JAV iždus. Tokia neteisybė skatino šalių nacionalizmą. Vieninteliai britai nenorėjo šito suprasti.

1950 m. Amerikiečių valdoma kompanija „ARAMCO“, Saudo Arabijoje pasiekė istorinį susitarimą. JAV sutiko iš naftos gautą pelną dalintis per pusę. Irano bandymas tartis su britų premjeru Vinstonu Čerčiliu baigėsi iraniečių išjuokimu. Jiems liko galioti senasis susitarimas (turėjęs galioti iki 1993 m.), pagal kurį Iranui tenkanti pelno dalis svyravo ties 18% riba.

Prie geresnio įvaizdžio neprisidėjo ir pati „Anglo-Persijos naftos kompanija“. Jos darbuotojai turėjo dirbti be laisvadienių, sunkiomis sąlygomis, negaudami ligos ar dėl darbe patirtų traumų priklausiusių pašalpų. Jie buvo apgyvendinti mieste, kuriame vis dar nebuvo elektros ir centralizuotai tiekiamo vandens. Darbuotojai gaudavo vos 50 centų užmokestį už dienos darbą, kai eilinis britų darbininkas gaudavo ne mažiau kaip 70 centų už tą patį laiką.

Stiprėjant iraniečių nepasitenkinimui kolonialistiniu britų elgesiu, sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos. Esant tokiai atmosferai ministru pirmininku buvo išrinktas ilgametis, itin patyręs politikas Mohamedas Mosadegas. Jo pastangomis Majlis (parlamentas) 1951 metų kovo mėnesį svarstė, kol  galiausiai nacionalizavo bendrą britų ir iraniečių naftos kompaniją, taip atkirsdami britus nuo naftos.

Britanija ne tik liko pažeminta, bet ir be priėjimo prie strateginio resurso. Ji tapo vienintele pasaulio galybe negalinčia apsirūpinti nafta. Visos žinomos tuomečio pasaulio verslovės jau buvo kitų valstybių įtakos zonoje. Šiaurės jūroje esantys naftos telkiniai dar nebuvo atrasti, tad teko žūtbūt bandyti atsikovoti kas prarasta.

Pirmaisiais veiksmais tapo diplomatinis spaudimas Iranui. Vėliau atsirado prekių importo draudimai į šią šalį: — pradedant plienu, baigiant cukrumi. Galiausiai britų karo laivai surengė Irano jūrų uosto Abadane blokadą. Šiame mieste veikė pati didžiausia pasaulyje to laikotarpio naftos perdirbimo gamykla.

Blokada paralyžiavo gamyklos darbą. Naftos gavybos apimtys sumažėjo kartais. Šalyje menko gyventojų parama išrinktai valdžiai, tačiauu valdžia nekeitė pasirinktos krypties. Kaip tik priešingai, premjeras Mosadegas ėmė valdyti autoritariškai, taip į šalį pastumdamas šalies monarchą Mohamedą Rezą Pahlavį.

Iraną slegianti blokada veikė. Sunkios finansinės padėties taisymas siejosi su paramos užsienyje paieška (pirmiausia kreiptasi į JAV). Nepritekliai kėlė bruzdesį, o ir visuomenė buvo stipriai susiskaldžiusi, tai britams pakišo mintį — tereikia pašalinti prieš juos nusiteikusį premjerą ir viskas grįžtų į senas vėžes.

Sprendžiant tokią užduotį britų žvalgyba (SIS) nutarė konsultuotis su kolegomis iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Amerikiečių žvalgyba (CŽV) priėmė tokį kolegų iš Senojo žemyno variantą. Bet ar verta?

CŽV analitikai sutiko, kad perkalbėti esamą Irano premjerą beviltiška, jo politika buvo antivakarietiška. Taip pat agentai analizavę politiko elgesį, jį priskyrė emocijomis besiremiančio asmens tipui. Tokia politika galėjo silpninti Irano monarcho valdžios pozicijas, taip pat karinį pajėgumą. Pati šalis turėjo tiesioginę sieną su TSRS, kaip tik vyko Korėjos karas, o šalyje vis aktyviau reiškėsi vietinė komunistinių pažiūrų politinė partija. Amerikiečių žvalgybininkai bijojo, kad bendradarbiavimo arba invazijos keliu Iranas gali atsidurti už „geležinės uždangos“.

Maždaug per mėnesį abiejų šalių specialiosios tarnybos parengė veiksmų planą, kurio svarbiausias punktas buvo pakeisti neįtikusį vadovą Mosadegą į atstovaujantį jų interesus. Pastarasis grąžintą naftos tiekimą į Britanijos rankas. Vis tik pirmiausia reikėjo rasti tinkamą žmogų ir įtikinti imtis tokios atsakomybės.

Abi žvalgybos gana greit surado kandidatą, — juo tapo Irano generolas Fezlolahas Zahedi. Jo pažiūros dėl naftos kompanijos nacionalizavimo sutapo su premjero, perėmimo metu buvusio vidaus reikalų ministru. Bet asmeniškai šie du vyrai susikirto dėl požiūrio į socialistų paramą valdžiai. Zahedi turėjo pasitraukti iš kelio.

Zahedi įtikinimui abi žvalgybos paskyrė didelę sumą pinigų. JAV — 35 tūkst. dolerių, o britai — 25 tūkst. dolerių. Šių dienų verte, toks kyšis būtų vertas maždaug 466 tūkst. dolerių.

Zahedi naudodamasis savo kontaktais turėjo užverbuoti kuo daugiau patikimų kariškių, įvykdyti valdžios pakeitimą be kraujo praliejimo, taip pat nesukelti pavojaus šachui ar valstybės stabilumui.

Kol užverbuotas generolas tyrinėjo kariuomenės gretas, CŽV ir SIS ėmėsi likusių svarbiausių operacijos planų. Operacijai Teherane turėjo vadovauti amerikiečių diplomatas Loy Veslis Hendersonas. Tuo metu Hendersonas buvo JAV ambasadorius šioje šalyje. Tuo tarpu britai parūpino laikiną būstinę iš kurios turėjo būti koordinuojama „AJAX“. Ji buvo įkurta Kipro sostinėje Nikosijoje. Pastaroji teritorija priklausė britams, bet ją administravo Graikija.

Ši būstinė turėjo gebėti greitai reaguoti į įvykius šalyje. Numatytasis operacijos mastas buvo išties milžiniškas — pasinaudoti Irane klestinčių institucijų nesusikalbėjimu nuteikiant vieną prieš kitą; paskleisti krūvas netikrų žinių, silpninančių valdančiojo ministro pirmininko Mosadego autoritetą; įtikinti šachą, kad jis privalo paremti valdžios pakeitimą perversmo būdu; paveikti parlamentą, kad jis patvirtintų naujo premjero legitimumą bei leistų jam kuo greičiau įvykdyti užsienyje suformuotus tikslus; manipuliuoti besipriešinančių Mosadegui jausmais; įtikinti tautines mažumas , tokius kaip kaškajai (turkų ir kurdų kilmės žmonės), neremti valdžios provincijose. Kaip paaiškėjo vėliau, per visą „AJAX“ įgyvendinimo laiką būstinė sukūrė ar atsakė net į 990 su misija susijusių pranešimų.

Didžiąją dalį su operacija susijusių išlaidų sutiko sumokėti JAV. Vienas iš jos įsipareigojimu buvo skirti naujai suformuotai vyriausybei 5 milijonų dolerių paramą, padėsiančią numalšinti kilusį visuomenės bruzdėjimą. Šiomis dienomis ši suma prilygtų beveik 47 milijonams dolerių. Motyvas aiškus, kad jeigu parama būtų išmokėta britų, ji būtų metusi rimtą šešėlį naujajai vyriausybei, kurios pirmasis darbas buvo grąžinti nacionalizuotą „Anglo-Persijos naftos kompaniją“ į britų rankas.

Manipuliuoti parlamentu pasirodė lengva. Nebuvo būtina turėti visus 136 narius, tereikėjo įgyti kvorumo, reikalingo įstatymų įsigaliojimui, 76 balsus. Tam nuo 1953 metų gegužės 20 d. kas savaitę operacijų centras skirdavo 11.111 dolerių. Tik pačioje birželio mėnesio pabaigoje britų agentas pamažu juos ėmė supažindinti su tam tikromis detalėmis, ką reikės padaryti mainais į gautus pinigus.